Kasdienis gyvenimas

Ettore Guatelli muziejuje eksponuojami daiktai liudija ne tik kasdienį, bet ir kūrybiškumą, amatininkystę ir išradingumą sprendžiant praktines problemas iš naujo išradant objektus, kad jie atliktų įvairias konkrečias funkcijas. Šiuo atveju asmuo, kuris Antrojo pasaulinio karo pabaigoje susidūrė su šiuo Vokietijos kariniu šalmu, nusprendė prie jo suvirinti medinę rankeną, kad ją būtų lengviau atsiimti. Taip pertvarkyta, ji gali būti pripildoma į aptvarus ir dedama su „loviniu vagonu“ po antklodėmis, kad visą naktį, ypač žiemą, jos būtų šiltos.

Ettore Guatelli išgelbėjo ne tik nuo šio šalmo, bet ir nuo Antrojo pasaulinio karo. Kadangi jie buvo paversti kitais kasdieniais praktiniais daiktais, dabar jie eksponuojami muziejaus galerijoje „Kitchen Gallery“. Kartu jie suteikia įžvalgų apie pokario Europos kaimo visuomenę, kuri labai priklausė nuo kūrybiškumo ir rankų vilties, nes būtina, kad tai būtų labai pražūtingų išradimų motina. Šiuo atveju šalmai taip pat skatina apmąstyti emocinį aspektą, galimą okupuotų gyventojų jausmą savo gyventojų atžvilgiu ir norą pradėti naują veiklą po jų išlaisvinimo.

XX a. šeštajame dešimtmetyje Ettore Guatelli pradėjo vis reguliarius vizitus į atliekų surinkimo patalpas Apeninuose ir pamažu padėdavo savo būsimo muziejaus pamatus. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio jo daiktų kolektyvas labai išaugo ir netyčia tapo vienu iš tendencijų, kuri Italijoje įsivyravo septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, siekiant atgaivinti ir propaguoti populiariąją kultūrą. Dėl to jo muziejus tapo unikalia ir nepakeičiama muziejaus įstaiga, skirta dvidešimtojo amžiaus Italijos demografiniam, etnologiniam ir antropologiniam paveldui.

Spontaniški dizaino gaminiai – tai stiprus priminimas apie „make do and Mend“ filosofiją, kuri, nors ir ne tokia sisteminga, yra modernių perdirbimo metodų modelis. Būtinybė pasinaudoti tuo, kas buvo daroma, buvo įkvėpimo šaltinis, kai reikėjo pakartotinai surinkti ir pakartotinai naudoti daiktus, o ne tiesiog jų atsikratyti. Dėl to netikėti gedimai, lūžiai ar paprastas nusidėvėjimas nebūtinai reiškė, kad gyvenimas turėjo būti sumaltas.

Matmuo

22 (H) 45 straipsnio l dalis 22 (p)

Inventorizacijos numeris

107

Autorių teisės

@Fondazione Museo Ettore Guatelli

Medžiaga

Geležis, medienos

Būsena

Dislokuotas

Vaizdo kreditas

Mauro Davoli

1937 m. kunigas Edouardas Froidureas (1899–1971 m.) įsteigė šių ženklų gamintojus Les Petits Riens. Užuot prisidėjusiems prie skurstančių žmonių, tokios labdaros organizacijos kaip jo skatinama nepriklausoma savipagalba. Taigi benamiai arba bedarbiai vyrai galėjo rinkti ir parduoti naudotus daiktus, kad uždirbtų šiek tiek pinigų. Šie asmenys taip pat gyveno labdaros būste. „Les Petits Riens“ logotipe pavaizduotas vienas iš šių vyrų, gabenančių mažus daiktus (kurie beveik verčiami kaip „maži daiktai“).

Tokios labdaros organizacijos padarė poveikį ne tik nepalankioje padėtyje esančioms grupėms, kurioms jos buvo įkurtos padėti. Tuo metu jie taip pat turėjo įtakos vartojimo ir pakartotinio naudojimo įpročiams. Užuot taisę senus daiktus ar pakeisdami jų paskirtį, žmonės galėtų juos atsikratyti geros sąžinės, o tai sąmoningai patraukė šūkius, pvz., „Les Petits Riens“ („prisijungti prie pagalbos“).

XIX a. įkūrė pirmosios labdaros organizacijos, atsakingos už naudotų daiktų paskirties keitimą ir pardavimą. Tai prasidėjo nuo 1865 m. Londone įkurtos „Salvation Army“ ir kitų organizacijų. Briuselyje Les Petits Riens simbolizavo naujas labdaros institucijas, kurias įkūnijo šios organizacijos.

Šiandien „Les Petits Riens“ turi 27 parduotuves Belgijoje. Visoje ES plečiasi nauji pelno siekiantys subjektai, pavyzdžiui, internetinės naudotos platformos. Dėvėti naudotus drabužius vis labiau madinga visose socialinėse klasėse. Kaip pastebėjo „Les Petits Riens“ darbuotoja Celine, ši tendencija kenčia ir gauna naudos iš labdaros organizacijų. Viena vertus, jos praranda pelno siekiančių korporacijų konkurenciją. „Per pastaruosius metus daug žmonių, prieš dovanodami juos, pirmiausia bandys perparduoti. Todėl tai, ką dar reikia suteikti, yra taip dažnai prastos kokybės: (tai) ko nesugebėjo parduoti!“ Kita vertus, labdaros organizacijos pritraukia naujų jaunų klientų.

Šis objektas kilęs iš vietos dalyvaujamojo proceso, kuris buvo vykdomas rengiantis „Throwaway“ ir kurio metu vietos atliekų ekspertai padėjo sukurti parodos turinį. Šios ekspertų bendruomenės prisidėjo prie parodos dalyvaudamos parodymuose ir panaudodamos objektus (kaip šis), kurie turėjo būti eksponuojami. Les Petits Riens buvo vienas iš dalyvaujančių partnerių ir užmezgė ryšius su Europos istorijos namais su „Celine“ ir kitais asmenimis.

Tokios labdaros organizacijos kaip „Les Petits Riens“ vis dar daro poveikį ne tik nepalankioje padėtyje esančioms grupėms, kurioms jos tiesiogiai padeda. Jie vis dar daro didelę įtaką vartojimo, pakartotinio naudojimo ir atliekų modeliams. Dėvėti naudotus drabužius tampa vis labiau madingesnė visose socialinėse klasėse, atsižvelgiant į susirūpinimą dėl aplinkos ir socialiniu požiūriu atsakingo pirkimo. „Les Petits Riens“ darbuotoja Celine pastebėjo, kad labdaros organizacijos pritraukia naujų jaunų klientų, „kurie tikrai susilaukia įsitikinimų, vartoti kitaip“, kuriems „naudotos rankos pirkimas yra beveik aktyvistas“.

Be to, išlaikydama ir didindama drabužiams rinkti skirtų kabinų tinklą, „Les Petits Riens“ suteikia galimybę lengvai ir lengvai dovanoti tai, ko nebereikia. Organizacija gali padėti žmonėms per anksti neišmesti daiktų į dėžę, nes dovanoti gali būti taip pat lengva, kaip juos išmesti.

Medžiaga

Mediena

Matmuo

145,00 x 70,00 x 7,00 cm (H x W x D)

Inventorizacijos numeris

2021 m.0050.72 ir 2021 m.0050.262.

Autorių teisės

Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija

Būsena

Rodoma laikinojoje parodoje „Throwaway“. Šiuolaikinės krizės istorija.

Vaizdo kreditas

„Regular Studio“ nuotrauka, 2022 © ES, Europos Parlamentas

Ši plokštė su išskirtine geltona stagne Habano-Slovako dekoroje, pataisyta naudojant tinkerio metalo apdirbimą, buvo pagaminta XIX a. pradžioje. Tiksliai neaišku, kada buvo atliktas remontas. Slovakijos tinkeriai, vadinami „Rastelbinder“ (nuo vielos prekių nuotakų), iki XX a. buvo vaizdinio ir akustinio miesto kraštovaizdžio ir Dunojaus Monarchijos aikštelių ir kiemų gyvenimo dalis. Geriausiai žinomos Slovakijos tinkerių grupės visoje Europoje keitėsi sulūžusiomis baterijomis ir pardavinėjo namų ūkio reikmenis, pvz., sietus, samčius, krepšius ir musteras. Jiems būdingi Slovakijos kostiumai ir spalvinga jų gabenamų prekių asortimentas lėmė jiems būdingą regėjimą, ypač Vienoje.

Austrijos dalyje Dunojaus monarchija XIX a. viduryje buvo griežtai reguliuojama prekyba. Tačiau ekonomiškai silpnesnių vietovių, kuriose žemės ūkis neužtikrino pakankamo pragyvenimo šaltinio, gyventojams griežtomis sąlygomis buvo suteikta licencija gauti labai reikalingų pajamų vykdant šią prekybą. Kai kurie regionai pradėjo specializuotis tam tikrų prekių ir (arba) paslaugų srityje, kaip buvo Vakarų Slovakijos (tuometinės Aukštutinės Vengrijos) tinklalapių atveju. Vyrai iš šių vietovių iš pradžių persikėlė į kaimynines Bohemijos ar Pietų Vengrijos teritorijas kaip keliaujantys asmenys. Vėliau jie turėjo būti rasti visose Dunojaus Monarchijos teritorijose. Jų kalbų talentas privertė juos iš Italijos į Rusiją ir Konstantinopolį, o galiausiai ir tūkstančius – į JAV.

1897 m. lėkštė kaip dovana atvežta į Volkskundemuseum (Pf. Maluchinsky). Muziejus domėjosi dviem aspektais: pirma, kaip puikus tam tikros rūšies užuominos su Habano dekoru pavyzdys; antra, dėl to, kad tinkeris buvo taisomas. Tuo metu, kai lankosi muziejuje, prekyba jais ir jų amatais jau mažėjo. Naujų, pigesnių ir atsparesnių medžiagų ir produktų prieinamumas labai sumažino jų veiklos paklausą. Kita vertus, tanklaivių, kaip „Vienneo rūšių“, geras vardas, taip pat jų stereotipinis ir kličédas, vaizduojamas žanre ir populiarioje tapykloje, labai išaugo. Pavyzdžiui, apie 1897 m. „Rastelbinder“ buvo populiarus brangakmenių lopšys, o 1902 m. Franzas Lehįr jį atmegzė operettoje „Der Rastelbinder“.

Plokštelė su tinkerio metaliniu apdirbtuvu turi įdomų ryšį su šiukšlėmis įvairiais būdais. Viena vertus, tai rodo istorinę taisymo kultūrą. Tai, kad tinkeriai susijungė, t. y. namų ūkio reikmenys, pagaminti iš keramikos ar metalo, kai jie buvo pagaminti pirmą kartą, buvo brangūs, o daugeliui žmonių tai buvo vertingas turtas, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą. Kita vertus, lentelė mums primena apie žmones, dirbusius su pertrūkiais. Nors tinkeriai buvo paklausūs savo amatų, jų padėtis visuomenėje buvo nedidelė. Jų gyvenimui ir darbo metodams būdinga migracija toli nuo jų šeimų, vaikų darbas, prastos gyvenimo sąlygos ir etninė diskriminacija. Vienos gyventojai buvo linkę juos suvokti kaip dirginančius pedininkus ar net bitus.

Medžiaga

Pyragaičiai/brušo papuošalai

Inventorizacijos numeris

ÖMV/6.215

Matmuo

72,2 cm

Autorių teisės

Volkskundemuseum Wien

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

© Volkskundemuseum Wien

Iš viso 61 bronzos ginklų ir įrangos vienetas, sveriantis daugiau kaip 3 kg, buvo laikomas Wöllersdorfe (Austrija). Talpyklą sudaro bronzos laužas ir objektų fragmentai, būdingi ankstyvajai „Late Bronze Age“ daliai (1000–800 BCE). Juose yra daug įvairių sulaužytų daiktų, įskaitant ginklus, ašis, įrankius, juvelyrinius dirbinius, metalo ir vielos dalis. Dauguma objektų buvo sugadinti, daugelis jų buvo sąmoningai suskaidyti.

Pavėluotame bronzos amžiuje (apie 1000 m. pr. Kr.) tipinis reiškinys buvo deponuoti metaliniai objektai. Tai buvo ginklai, įrankiai, indai, juvelyriniai dirbiniai, vagono dalys ir net ritualinė įranga, įskaitant nepažeistus ir gražius gabalėlius, skeveldras ir metalo žaliavą. Jų rasta stulbinančiame kraštovaizdžiuose, gyvenvietėse, vandens telkiniuose ar vandens telkiniuose ir atokiose vietovėse. Daugelis mokslininkų dėl savo materialinės vertės juos laikė kilnojamųjų bronzesmitų ar prekiautojų sandėliais arba slėpimo vietomis karo metu. Tačiau saugyklos, kuriose yra sugedusių objektų, taip pat gali būti plačiai paplitusios perdirbimo ekonomikos liekanos, o tai rodo, kad ištekliai naudojami kruopščiai ir veiksmingai.

Artefaktai buvo rasti mažame Völlersdorfo kaime (Austrija) pačioje XX a. pradžioje. 1902 m. juos įsigijo Vienos gamtos istorijos muziejus. Deja, dokumentai apie asmenį, radusį Wöllersdorf saugyklą, buvo prarasti.

Fragmentuotų bronzos objektų sandėlis rodo, kad jie turėjo būti perlydyti, kad iš medžiagos būtų pašalinti nauji dalykai. Prieš 3 000 metų, gerokai prieš pramonės revoliuciją, žaliavų rinkimas ir gaminių gamyba buvo ilgai trunkantys procesai, o šių medžiagų perdirbimas ir pakartotinis naudojimas buvo įprasta praktika didžiojoje žmonijos istorijos dalyje. Tai ypač pasakytina (bet ne tik) tais laikotarpiais, kai ištekliai buvo riboti (pvz., karo ir pokario metu).

Medžiaga

Bronza

Inventorizacijos numeris

NHM_PA_37392–37411

Matmuo

Prekių dydis svyruoja nuo 3,5 iki 14,5 cm,

Autorių teisės

Vienos gamtos istorijos muziejus

Būsena

Rodomas

Vaizdo kreditas

Vienos gamtos istorijos muziejus, nuotraukos: Alice Schumacher

Daiktas yra geltonos tabby tekstilės fragmentas, turintis mazgą ir dviejų kartu surištų alyvmedžių žalių vikšrų juostų liekanas. Hallstatt druskos kasyklos geležies amžiaus sluoksniuose rasta įvairių tekstilės gaminių (apie 800–600 BCE). Kai kurie tekstilės gaminiai buvo sąmoningai sudeginti į juosteles ir pakartotinai panaudoti kaip pagalbinė rišimo medžiaga.

Prieš tūkstantmečius tekstilės gaminių gamyba su visais skirtingais darbo etapais (avių auginimas, kirpimas, verpimas, audimas) buvo daug laiko reikalaujanti užduotis, nenaudojant šiuolaikinių įrankių. Svarbu atidžiai ir atsakingai tvarkyti ir naudoti tekstilės gaminius. Nesame tikri, kas buvo atsakingas už tekstilės gaminių gamybą, nors tekstilės įrankiai, pvz., verpstės ir pelėsių svarmenys, paprastai randami moterų kapitonuose. „Hallstatt“ tekstilės gaminių buvo rasta druskos kasykloje, o kai kurie iš jų turi būdingus plyšių ir mazgų pėdsakus. Žinoma, tai nebuvo numatyta pirminė šios tekstilės, kuri galėjo būti pagaminta kaip drabužio dalis, paskirtis; tačiau galiausiai jis buvo perdirbtas ir panaudotas taisymo darbams.

Skirtingais ikiistorinės Centrinės Europos kontekstais žinome, kad tekstilės medžiaga sąmoningai sudeginama į juosteles ir pakartotinai naudojama, pvz., kaip laikina rišimo medžiaga, kurią žymi būdingi mazgai. Tai aiškiai įrodo dvi priešistorinės druskos kasyklos Austrijoje – „Hallstatt“ ir „Dürrnberg“ – daugiausia susijusios su 1-ojo tūkstantmečio BCE. Paprastai virvės ir lynai, pagaminti iš įvairių medžių ir žolės, daugiausia buvo naudojami kaip rišimo medžiagos druskos kasyklose. Jei tai nebuvo daroma, buvo naudojamos tekstilinės juostelės, odinės juostelės ar net jaunos elastinės vytelės.

Vienos gamtos istorijos muziejus daugiau kaip 100 metų vykdo mokslinius tyrimus bendradarbiaudamas su Hallstatto miestu. Muziejus mieste turi vietoje veikiantį biurą, iš kurio mokslininkai toliau vykdo savo darbą. Nuo septintojo dešimtmečio kasmet Hallstatto druskos kasykloje atliekami reguliarūs moksliniai archeologiniai kasinėjimai. Ten iškasti artefaktai nedelsiant patenka į muziejaus kolekciją.

Tekstilės gamyba buvo daug laiko reikalaujantis procesas, kol pramonės revoliucija ir tekstilės perdirbimas buvo įprasta praktika daugumai žmonijos istorijos. Tai ypač pasakytina (bet ne tik) tais laikotarpiais, kai ištekliai buvo riboti (pvz., karo ir pokario metu). Tekstilės gaminiai per visą istoriją buvo reguliariai keičiami arba pritaikomi naujiems naudojimo būdams. Iš įvairių pavyzdžių, pradedant bronzos amžiumi ir baigiant ankstyvuoju šiuolaikiniu laikotarpiu, matyti, kad perdirbtos tekstilės medžiagos buvo naudojamos skirtingais tikslais, be kita ko, kaip laivų kimšimo medžiaga, kaip viduramžių pilių ertmių kimšimas ir kaip sandarinimas valant vandenį vario kasyklose. Tekstilė taip pat buvo naudojama kaip dangų ir higienos tikslais, taip pat naudojama kaip įvairių rūšių atsarginė medžiaga. Aprangos perdirbimas apima drabužių perdirbimą įvairiais būdais.

Medžiaga

Avių vilna

Matmuo

Geltona tekstilė: 11,5 x 4,5 cm; žalioji tekstilė: 29x10 cm (abi dalys kartu)

Inventorizacijos numeris

NHM_PA_77.334 (HallTex 78) ir NHM_PA_89.724 (HallTex 121)

Autorių teisės

Vienos gamtos istorijos muziejus

Būsena

Laikomi sandėliuose

Šiuolaikinėse Šiaurės šalyse pirštinės yra svarbūs kasdieniai etnografiniai daiktai mūsų namuose, kuriuose kartu su moderniais dizaineriais naudojamos gražios tradicinės pirštinės. Visi žinome, kad pagrindinis estų pirštinių tikslas – apsaugoti juos nuo šalčio. Vilnonės pirštinės Estijoje buvo gaminamos jau Bronzos amžiuje. Estijos mezgimo adatų naudojimo įrodymas yra XIV a. pirštinių fragmentas. Pirmosios rūšies pirštinės buvo adatos (su specialia adata). Ištisus šimtmečius dėvimos pirštinės turi savo papročius ir tradicijas, kurios atlieka svarbų vaidmenį vestuvių etiketo srityje. Kasdieniame gyvenime pirštinės taip pat atliko svarbų vaidmenį folkmedicinoje; šiltos pirštinės jauniems vyrams, kai jie buvo siunčiami į karą, galėjo būti gyvybę gelbstinčios žiemos šalčio metu; nuo karo visoje jūroje bėgantiems asmenims jie galėjo būti brangūs daiktai iš namų.

„Manau, kad ši etnografinė pirštinė buvo megzta gražioje Muhu saloje, esančioje rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, Tartu esančioje naudotoje parduotuvėje Veski Street. Paklausiau, iš kur jų prekės atvežtos, ir pasakė Vokietija. Nusipirkau pirštines penkioms Estijos karūnams ir dovanoju jas muziejui. Man kilo klausimas, kaip ši pirštinė atsidūrė Vokietijoje. Iš tiesų Vokietija turėjo dideles estų pabėgėlių stovyklas – ar estas, atsidūręs perkėlimo stovykloje Vokietijoje, dėvėdavo šiltas pirštines su jais? O gal tai buvo kareivis, kuris mūšis su Muhu ir buvo priimtas kaip rankų šildytuvas? Bet kuriuo atveju turėjau įvairių minčių apie tai, kaip ši pirštinė atsikratė atliekų ir grįžo atgal į Estiją kaip humanitarinė pagalba. Ši graži etnografinė pirštinė eksponuojama 2009 m. Nacionaliniame muziejuje vykusioje parodoje, skirtoje jo 100-osioms metinėms paminėti, kaip pavyzdys, kaip objektai patenka į muziejų.“

Reet Piiri, etnologas/Estijos nacionalinis muziejus/2022

Estija, Vokietija, perkėlimo stovyklos po Antrojo pasaulinio karo, naujas mažmeninės prekybos tinklas XX a. dešimtajame dešimtmetyje ir ES

Estijos nacionaliniam muziejui priklausančių tradicinių estų pirštinių kolekcija yra itin gausi (iš viso 4116), įskaitant gražius estų modelius turinčias pirštines ir įkvepiančias istorijas, kurios pasiekė Estijos diasporos kolekciją. Tradicinės sumodeliuotos pirštinės yra gera parodos medžiaga: metodai (mezginimas adatomis), etnografiniai Estijos parapijų ypatumai, spalvų mokymas (naudojant vilną), modeliavimas kaip semiotinė sistema suteikia daug įžvalgų apie folkų kostiumų reikšmę ir apie tai, kaip muziejus juos galėjo naudoti savo švietimo programose.

Humanitarinės pagalbos sistema Europoje; labai daug tekstilės drabužių atgabenta į naujai nepriklausomas Baltijos šalis ir Estiją; Vokietijoje jie galėjo būti palikti atliekų konteineriuose arba surinkimo dėžėse; jie gali būti išvykę iš Europos asmens, kuris persikėlė į Estijos asmens namus, o ne į sąvartyną, namų.

Medžiaga

Avių vilna

Matmuo

Plotis: 12,0 cm; Ilgis: 25,0 cm

Autorių teisės

Estijos nacionalinis muziejus

Būsena

Tekstilės sandėliavimas ir (arba) kolekcija

Vaizdo kreditas

Estijos nacionalinis muziejus

Ettore Guatelli muziejuje, kurį vieną kartą dėvi jaunasis ūkininkas, gyvena antbatis, kuriame yra daugybė įsigalėjusių istorijų. Pasakojama apie daugybės laikų, kai jis buvo dėvėtas, patalpintas ir sumaišytas kartu su ūkininku, kaip jis dirbo laukuose, istorijas apie tai, kada kolekcininkas ją atrado į Ettore Guatelli muziejų, taip pat apie tai, kada jis susitiko su dviem fotografais iš Romos, kurie jį nušovė į plakatą, kuris pamatytų, kad jis keliautų po pasaulį kaip plakato vaikas G. Gatelli iniciatyvai įkurti muziejų, kuriame būtų laikomi jo atradimai, liudijantys kaimo bendruomenių amatininkų, kurie nieko neleis švaistyti, liudininkai.

Ettore Guatelli muziejuje atsiveria daug galimų apmąstymų galimybių. Pirmasis gali būti toks, kad galėtume pažvelgti ne tik į vietos, bet ir į kaimo bendruomenių gyvenimą ir darbą visoje Europoje ir visame pasaulyje, o ne tik į Emilijos kraštovaizdį. Istorijoje žino, kiek batų bus suremontuota ir iš naujo sutvarkyta, kad jie galėtų išnaudoti savo potencialą, ir protektoriaus, kuris žino, kokie keliai. Šiandien „boot“ taip pat gali simbolizuoti veiksmus, kurių reikia imtis siekiant peržengti sienas, numatyti bendrą kelią ir išnaudoti laisvės vertę.

XX a. šeštajame dešimtmetyje Ettore Guatelli pradėjo vis reguliarius vizitus į atliekų surinkimo patalpas Apeninuose ir pamažu padėdavo savo būsimo muziejaus pamatus. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio jo kolekcija labai išsiplėtė ir netyčia tapo aštuntajame dešimtmetyje ir aštuntajame dešimtmetyje augančios populiariosios kultūros atgaivinimo ir propagavimo tendencijos dalimi. Dėl to jo įstaiga tapo unikaliu ir nepalyginamu 20-ojo amžiaus Italijos demografinio, etnologinio ir antropologinio paveldo muziejumi.

1994 m. Ettore Guatelli penktajame periodinio leidinio „Ossimori“ numeryje paskelbė esė „Muzemos atliekos“. Jame jis aptarė labai aktualų klausimą, kuris dabar greitai tampa ekstremaliąja situacija, pabrėždamas, kad reikia apsvarstyti atliekų ir išmestų objektų pobūdį ir, be kita ko, jų naudojimą ir perdirbimą. Būtent čia ir juo labiau atliekų šalinimo srityje galima rasti istorinį tikros demokratijos raktą.

Medžiaga

Batas, kuris buvo suremontuotas ir atgautas daugybės kartų naudojant vielą ir vinį

Medžiaga

24 x 11x 14

Autorių teisės

@Fondazione Museo Ettore Guatelli

Būsena

Rodomas

Vaizdo kreditas

Mauro Davoli

Sunku tiksliai nustatyti, kada į Lenkiją atvyko barbų mados. Juk terminis mėsos apdorojimas yra toks pat senas kaip ir pirmojo stovyklos ugnies pėdsakai. Antropologui DIY grotelė yra istorija su bent keliais skirtingais siūlais. Pirmasis – populiarus būdas praleisti laisvalaikį, kurio simboliu tapo grotelės ir būdingas medžio anglių deginimo kvapas: magistralės, alus ir muzika. Vieta nėra svarbi – tai netgi gali būti butų bloko balkonas. Kitas aspektas – lenkų mitybos įpročių formavimas. Šiuo metu barbecue yra pirmoji veganų politikos po mėsos auka. Atliekų tvarkymas Lenkijoje taip pat yra svarbus aspektas. Jei ne dėl iš būgno pagamintų grotelių, visa skalbyklė būtų išmesta į mišką.

Objektas ir jo pobūdis jokiu būdu nėra unikalūs ar endeminiai lenkų kultūrai. Tiek jos kūrimo motyvacija, tiek jos tikslas glūdi žmogaus gamtoje: kūrybiškumas, badas ir valgymas kartu. Atrodo, kad mus skiria tik kultūrinis lygmuo, t. y. kaip, su kuo, kur ir ką valgome: medus su raumeningu padažu ir šaltas alus jau galiu išgirsti nepritarimo balsus.

Šiuolaikinių ir DIY grotelių kontekstas yra kasdienių objektų rinkinys, susiformavęs dėl Lenkijos kaimo kultūros istorijos, kuriai būdingas nuolatinis trūkumas. Šis kūrybinio ir prisitaikymo potencialo trūkumas ir, klestėjant kapitalistinei ir vartotojų ekonomikai, iš naujo sukontekstiavo tokius kūrinius, įtraukdami juos į pomėgių ir įgūdžių sritį. Tokie produktai dažnai buvo siejami su prastesne gamintojo ekonomine padėtimi.

Pagrindinis elementas, šiuo atveju siejantis objektą su platesne atliekų sąvoka, yra pakartotinis naudojimas ir naujos funkcijos suteikimas jau egzistuojantiems objektams. Jei manome, kad tai yra stygiaus kultūros produktas, tuomet įsilieja visos koncepcijų grupės, kurios reiškia, kad žmogus perkeliamas į „junk“ kategoriją, t. y. žmogus, gyvenantis už socialinės kontrolės ribų.

Medžiaga

Plienas, pjaustymas, suvirinimas, pjaustymas ir sraigtai

Matmuo

Aukštis – 74 cm; skersmuo 45,5 cm

Inventorizacijos numeris

PME 58930/1–2

Autorių teisės

PME/NEM

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

Edwardo Koprowskio nuotrauka