Projektas „Prisiminkite. Rugpjūčio 23 d.“ siekiama per individualias istorijas atkreipti dėmesį į totalitarinių režimų aukų atminimą. Jame vaizduojami penki filmai ir penkios skirtingos kilmės žmonių iš skirtingų šalių biografijos. Projektą organizuoja Europos atminimo ir solidarumo tinklas, bendradarbiaudamas su Lenkijos institutu Briuselyje, Čekijos centru Briuselyje, Balassi institutu Briuselyje ir Europos istorijos namais.
Rugpjūčio 23 d., minint Molotovo-Ribentropo pakto metines, minima Europos totalitarinių režimų aukų atminimo diena. Būtent 1939 m. dieną nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimas atvėrė vartus Antrajam pasauliniam karui ir visų rūšių totalitariniam smurtui: nuo priverstinės migracijos vergų darbo ir karo nusikaltimų iki genocido, įskaitant precedento neturintį pasaulio istorijoje įvykį – Holokaustą.
Rugpjūčio 23 d. vėl atminimas milijonams asmenų, tapusių totalitarinių režimų aukomis, įskaitant nacių koncentracijos stovyklų, mirties stovyklų, sovietų gupų ir stalinistų kalėjimų kalinius. Kurdami nacizmo, stalinizmo ir visų kitų totalitarinių ideologijų aukų atminimą, siekiame aukas pristatyti ne kaip anoniminę kolektyvą, o kaip asmenis, turinčius savitų pasakojimų ir likimų.
Filmas: https://youtu.be/Ncou5M6uqVw
Kazimierz Moczarski gimė 1907 m. Varšuvoje. 1932 m. jis įgijo Varšuvos universiteto teisės diplomą ir atliko karo tarnybą. Baigęs studijas universiteto žurnalistikos mokykloje, M. Moczarskis dvejus metus ėjo į Paryžių studijuoti tarptautinę teisę Institut des Hautes Études Internationales. Vėliau jis dirbo Socialinių reikalų ministerijoje, susijusioje su teisės aktais, susijusiais su darbo sąlygomis.
Vokietijos okupacijos laikotarpiu M. Moczarski buvo aktyvus vidaus armijos narys, dirbęs Informacijos ir Propagandos biure kaip Atsparumo tyrimų skyriaus vadovas. Vienas iš jo surengtų veiksmų – 1944 m. birželio mėn. iš ginkluotos ligoninės perimti dešimt kalinių. Varšuvos sukilimo metu jis buvo atsakingas už vieną iš keturių savo įkurtų radijo stočių ir tapo „Wiadomości Powstańcze“ (sukilimodienraščio „ Wiadomości Powstańcze“) redaktoriumi. Auksinis kryžius „Už nuopelnus“ buvo apdovanotas už savo veiklą. Po to, kai vokiečiai visiškai sunaikino Varšuvą, M. Moczarski vėl aktyvavo vidaus armijos informacijos ir propagandos centrus Krokuvoje ir Čenstakavoje.
1945 m. rugpjūčio mėn. naujosios komunistinės valdžios institucijos suėmė Moczarski, pradėjo kampaniją, kuria siekiama panaikinti visą galimą opoziciją. 1946 m. Moczarski buvo nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo bausme, vėliau sutrumpintas iki penkerių metų. 1949 m. stalinizmo įkarštyje prasidėjo naujas Moczarskio apklausos etapas ir galiausiai 1952 m. jis buvo nuteistas mirties bausme. Laiške teismui M. Moczarskis išvardijo 49 prieš jį naudotus kankinimo būdus. Tuo laikotarpiu jo izoliavimas su Vokietijos SS vadu Jürgen Stroop buvo vienas iš metodų, kuriuos taikė jo priespaudas bandydami sulaužyti savo valią. Prieštaraudamasis su vykdytoju, M. Moczarskis mini Stroop vaikščiojimus, siuntinius iš namų, asmeninę biblioteką ir teisę gauti ir siųsti laiškus – visas jam nesuteiktas privilegijas. Po Stalino mirties 1953 m. M. Moczarski bausmė buvo pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos, tačiau dar dvejus su puse metų jis apie tai nebuvo informuotas.
1956 m. balandžio mėn. M. Moczarski buvo paleistas į laisvę po vienuolikos metų kalėjimo ir po šešių mėnesių buvo atleistas nuo pareigų. Paleistas į laisvę, Moczarskis daugelį metų dirbo žurnalistu. Be to, jis pasinaudojęs turimos laisvės ribomis kovojo su įvairiomis socialinėmis priežastimis. 1968 m. jis buvo pašalintas iš darbo, kai jis gynė savo kolegas žydų kalba tuo metu, kai komunistų partija vykdė antisemitinį valymą.
Kazimierz Moczarski mirė 1975 m.
Garsus Lenkijos poetas Zbigniew Herbert savo poemą „Co widziałem“ (tai liudininkas) skyrė Kazimierzui Moczarskiui. (per Kazimierz ir Zofia Moczarski fondą)
Filmas: https://youtu.be/D8qlbH84ohE
Milada Horįkovį gimė 1901 m. Prahoje. Jos tėvas turėjo pieštukų gamyklą. Per Pirmąjį pasaulinį karą ji lankė vidurinę mokyklą Prahoje ir pradėjo studijas Karolio universiteto teisės fakultete, praėjus lygiai trejiems metams nuo Čekoslovakijos Respublikos gimimo. Ji baigė studijas 1926 m. ir tapo Prahos miesto tarybos gerovės departamento direktore. Tais pačiais metais ji prisijungė prie centro kairiosios Čekoslovakijos nacionalinės socialistų partijos. Nuo to laiko ji taip pat buvo aktyvi įvairių jaunimo ir moterų teisių grupių narė.
1939 m. prasidėjus Čekoslovakijos okupacijai, Milada Horįkovį ir jos vyras Bohuslav Horįk prisijungė prie pasipriešinimo judėjimo ir 1940 m. juos suėmė Gestapo. Horįkovį buvo įkalinta Gestapo kalėjimuose Pankrįc ir Little Fortress Terezín. 1944 m. jai buvo skirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vėliau ji buvo išsiųsta į Ainach koncentracijos stovyklą netoli Miuncheno, kurią 1945 m. gegužės mėn. išlaisvino sąjungininkės pajėgos, o tada ji nedelsdama grįžo į Prahą.
Horįkovį vėl prisijungė prie Nacionalinės socialistų partijos ir tapo parlamento nare, kol 1948 m. vasario mėn. komunistinė valdžia perėmė valdžią, kai atsistatydino iš pareigų. Netrukus ji kartu su kitais buvusiais Nacionalinės socialistų partijos nariais dalyvavo dedant pastangas atkurti demokratiją.
1949 m. rugsėjo mėn. komunistinė slaptoji policija kartu su daugeliu kitų buvusių nekomunistinių politinių partijų narių suėmė Miladą Horįkovį, padedant dviem sovietų „konsultantams“, kurių tikslas – parengti prieš juos iškeltą bylą. Nors ji buvo priversta prisipažinti dėl kai kurių tariamų „nusikaltimų“, ji stengėsi drąsiai gintis savo ir savo bendraatsakovių teisminio nagrinėjimo metu. Milada Horįkovį ir dvylika kitų teismo procesų prasidėjo 1950 m. gegužės 31 d. Tai buvo parodomasis teismo procesas, pagrįstas sovietiniais, per Stalino valymą XX a. 4-ajame dešimtmetyje. 1950 m. birželio 8 d. Horįkovį ir trys jos bendraatsakovai buvo nuteisti mirties bausme. Nepaisant tokių žmonių kaip Winston Churchill ir Albert Einstein raginimų malonės, Čekoslovakijos prezidentas Klementas Gottwaldas patvirtino savo nuosprendžius.
Paskutiniame laiške, skirtame šešiolikos metų dukrai iki mirties bausmės įvykdymo, ji rašė: „Suprantant, kad kažkas yra teisinga ir tikra, tuomet būti taip pat ryžtingai, kad galėtų mirti.“ 1950 m. birželio 27 d. ryte Milada Horįkovį buvo egzekucija pakabinant. Vėlesniuose teismo procesuose pagal tą patį modelį visoje šalyje buvo nuteista daugiau kaip šeši šimtai žmonių, iš kurių dešimt asmenų buvo nuteisti mirties bausme.
1968 m. Prahos pavasarį ji ir jos bendraatsakovai buvo atleisti nuo atsakomybės. Dėl 1968 m. rugpjūčio mėn. Varšuvos pakto invazijos nebuvo užbaigtas atleidimo nuo atsakomybės procesas. Galiausiai, praėjus metams po 1989 m. Velvo revoliucijos, Milada Horįkovį buvo atleista nuo kaltinimų. 1991 m. Prezidentas Vįclavas Havelas po mirties gavo pirmosios klasės T. G. Masaryk ordą. (per Čekijos radiją)
Filmas: https://youtu.be/OA7WBoiW1Eg
Būdamas vaiku, Péter Mansfeld dalyvavo 1956 m. Budapešte vykusioje Vengrijos revoliucijoje. Jis prisijungė prie Jįnos Szabó sukilėlių padalinio Széna aikštėje Budoje, kuris yra vienas iš kelių stipriausių sukilėlių nacionalinės gvardijos pasipriešinimo taškų. Jis veikė kaip įvairių sukilėlių būrių bendrautojas, kartais vežė lankstinukus, taip pat granatas ir ginklus ir iš Margaretės ligoninės tiekė narkotikus.
1956 m. gruodžio mėn. ir 1957 m. sausio mėn. komunistų vykdytos vis didėjančios represijos ir teroras lėmė masines egzekucijas Vengrijos sukilėliams ir deportaciją į darbo stovyklas ir kalėjimus. Represijos taip pat paveikė Mansfeldui žinomus sukilėlius iš Szénos aikštės, kurių daugelis buvo pakabinti. Netrukus po to Mansfeldas buvo suimtas. Mansfeld ketino jėga išlaisvinti save nuo kalėjimo ir atgaivinti revoliuciją. Jis suformavo grupę, kuri 1958 m. vykdė įvairias kampanijas, be kita ko, pagrobė ir nuginklavo nereguliarią kariuomenę, kuri patruliavo Austrijos ambasados teritorijoje.
1958 m. vasario mėn. Mansfeldas buvo suimtas kartu su keturiais jo minėjimais. Paaiškėjo, kad kalinimo sąlygos yra ypač sudėtingos. Berniukai buvo apklausiami naktį ir laikomi mažose tamsiose ląstelėse. Tačiau Péter išlaikė drąsą ir stiprų dvasią. Prokuroras berniuką pavadino „klase traitoriumi“ ir kontrarevoliu ir paragino skirti maksimalią bausmę.
1958 m. lapkričio 21 d. Mansfeld buvo nuteistas iki gyvos galvos. Tačiau 1959 m. kovo 19 d. Budapešto liaudies teismas padidino bausmę. Bausmė buvo mirties bausmė. Kovo 21 d. ryte Péter Mansfeld buvo pakabintas vos 18 metų.
Filmas: https://youtu.be/yeeFO0Ywd1w
Mala (Mally) Zimetbaum gimė 1918 m. Brzeke (Lenkija). Septintojo dešimtmečio pabaigoje ji kartu su šeima imigravo į Antverpeną (Belgija). 1942 m. rugsėjo mėn. Antverpeno centrinėje stotyje ji buvo suimta žydų apvalinimo metu. Po keturių dienų ji atsidūrė transporto priemonėje į Aušvico koncentracijos stovyklą ir atvyko į ją rugsėjo 17 d. Per atrankos procesą atvykimo rampoje ji buvo išsiųsta į Birkenau stovyklą, kur gavo numerį 19880. Kadangi ji moka kelias kalbas, ji buvo įdarbinta moterų stovykloje vertėja žodžiu ir pasiuntine.
1940 m. pavasarį Edwardas (EDEK) Galińskis buvo suimtas iš vidurinių mokyklų moksleivių grupės per „AB“ kampaniją, skirtą Lenkijos protezijai. 1940 m. birželio 14 d. jis buvo atvežtas į Auschwitz pirmąjį Lenkijos politinių kalinių vežimą. Registracijos proceso metu jis gavo numerį 531. Stovykloje jis dirbo, be kita ko, geležies gamyklose ir statybininkų komandoje, pirmiausia namo stovykloje, vėliau Birkenau.
EDEK Galiński ir Mala Zimetbaum, vykdydami savo pareigas, turėjo santykinę laisvę judėti po stovyklą. 1943 m. ir 1944 m. jie susitiko vieni su kitais ir meilėsi. Galiński iš pradžių planavo pabėgti su savo draugu Wisławu Kielaru. Išdirbtas SS uniformoje turėjo lydėti savo draugą dirbti. Jis net slapta gavo uniformą ir pistoletą iš buvusio „Komandoführer“ geležies gamyklos SS-Rottenführer Edward Lubusch. Tačiau po susitikimo su Mala Zimetbaum jis taip pat norėjo, kad ji pabėgtų iš stovyklos. Galiausiai Kielar pasitraukė iš evakuacijos plano, kad padėtų porai bandymo metu.
1944 m. birželio 24 d. Galińskis laukė Malos Zimetbaum savo SS uniformoje sutartoje vietoje. Naudodami tuščią leidimą SS vyrams, kuriuos Mala stovėjo ir suklastojo, jie galėjo išlipti iš didelio apsauginio kordono. Tačiau po dviejų savaičių jie patruliavo Vokietijoje. Moteris buvo sulaikyta. Galińskis sugebėjo pabėgti, nes paskutiniu momentu jam pavyko paslėpti. Nepaisant to, jis pasislėpė ir savanoriškai perdavė vokiečiams, kad būtų su savo artimaisiais.
Jie buvo nuteisti mirties bausme po ilgo ir žiauraus tyrimo, per kurį iš jų nebuvo gauta informacijos apie asmenis, padedančius jiems pabėgti. Edward Galiński buvo pakabintas vyrų stovykloje Birkenau. Egzekucijos metu Mala Zimetbaum supjausto savo riešus. Po to ji buvo nuvežta į krematoriumą ir tikriausiai mirė nuo kraujo praradimo arba buvo nušauta.
Filmas: https://youtu.be/aMsOzImJnz0
Juliana Zarchi gimė 1938 m. Kaune (Lietuva) į šeimą su skirtingų pilietybių tėvais. Jos tėvas, žydų kilmės lietuvių k., dr. Mausha (Mauša) Zarchi, dirbo Diuseldorfe (Vokietija), susitiko su savo būsima žmona Gerta Urchs. Kadangi jie negalėjo susituokti Trečiajame Reiche dėl rasistinių nacių teisės aktų, 1934 m. Gerta tapo Judaizmu ir susituokė Maušoje Lietuvoje ir taip gavo Lietuvos pilietybę. Zarchis toliau gyveno Vokietijoje iki 1937 m., kai Mausha darbo leidimas nebuvo pratęstas. Jie nusprendė įsikurti Lietuvoje.
1939 m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Netrukus Sovietų Sąjunga aneksavo Lietuvą, o tada, kai trečiasis Reichas pasukė savo buvusiu sąjungininku ir užpuolė TSRS 1941 m., šalį okupavo naciai. Būtent tada dr. D. Zarchi nusprendė pabandyti bėgti iš rytų, nes manė, kad jo duktė Arianui ir žmona, jei išvyktų, turėtų daugiau galimybių išgyventi. Jį nužudė Einsatzgruppen, o tai jo giminaičiai sužinojo tik pasibaigus karui.
Dėl žydų paveldo, vos būdama trejų metų, Juliana buvo nusiųsta į Kauno getą ir priversta ten pasilikti keletą mėnesių. Ji buvo kontrabanda išvežta iš šeimos pažįstamo Prano Vocelka. Kadangi motina baiminasi dalyvauti kartu su ja, Juliana beveik visą Vokietijos okupacijos laikotarpį praleido savo namuose virtuvėje arba mažame kambaryje šalia jo (tik pabaigoje ji buvo nuvežta į Carmelite seseris).
Sovietų armijai grįžus į Lietuvą, Gerta tikėjosi, kad jai nebereikės bijoti savo dukters gyvenimo. Vietoj to jie abu buvo deportuoti į Tadžikistaną Vidurinėje Azijoje kaip dalį etninių vokiečių. Vietos gyventojai juos stigmatizavo kaip „Fašistus“ ir buvo priversti gyventi ir dirbti sunkiomis sąlygomis. Nors po Stalino mirties represijos sumažėjo, Julianos ir Gertos tremtis baigėsi tik septintojo dešimtmečio pradžioje. 1962 m. Juliana grįžo į Lietuvą. Ji apsigyveno ir pradėjo dėstyti vokiečių kalbą Kauno Vytauto Magnuso universitete (norėjo studijuoti mediciną, tačiau buvo atimta galimybė būti deportuota). Po metų Gerta prisijungė prie savo dukters. Visą gyvenimą ji bandė grįžti į Diuseldorfą, tačiau niekada negalėjo išvykti iš TSRS. 1991 m. ji mirė Kaune.
Šiandien Juliana gyvena Kaune ir yra ten įsikūrusi žydų bendruomenės narė. Ji reguliariai keliauja ir pasakoja apie savo ir savo šeimos patirtį, susijusią su dviem diktatūrosmis.
