Pranešimas dėl Europos istorijos namų diskusijų „Europos kolonializmas – praeities dalykas?“

Istorija, kurią dar reikia atskleisti

Diskusijos prasidėjo teiginiu, kad kolonijinė praeitis turėtų būti suprantama kaip bendra istorija. Valika Smeulders paaiškino, kad Nyderlanduose kolonijinio paveldo nėra ir jis atmetamas. Tačiau Nyderlandų Karibų jūros regione jo negalima ignoruoti. „Karibuose neturite pasirinkimo. Tai bendras paveldas. Iš tiesų negalite jo išvengti“, – teigė istorikas. Taip yra todėl, kad kolonijinis palikimas labai susijęs su naratyvo, kuriame įsišaknija šiandieninė daugiatautė visuomenė, kūrimu. Tačiau norint, kad šis paveldas būtų matomas tokiose Europos šalyse kaip Nyderlandai, reikia daug darbo, todėl šios diskusijos yra tokios poliarizuotos.

Nepakankamą informuotumą apie kolonijinį palikimą Europoje iš dalies galima paaiškinti tuo, kad kolonijinė istorija ilgą laiką visų pirma buvo ekonominė ir politinė istorija. Pavyzdžiui, suabejoję, kokia procentinė šalies BVP dalis buvo gauta iš jos užjūrio teritorijų, Europos istorikai ir toliau daugiausia dėmesio skyrė sau. Vis dėlto jau dvidešimt metų kolonijinės istorijos socialiniai ir kultūriniai aspektai pradėjo pritraukti daugiau dėmesio, o tai prisidėjo prie kolonizuotos žmonių patirties atkūrimo.

Be to, nors kolonializmo istorijoje ilgą laiką dominuoja kariniai užpuolimai ir politiniai bei diplomatiniai klausimai, Amandine Lauro įdomiai pabrėžė, kad šiuose naratyvuose dominuojantys veikėjai visada yra vyrai. Ji paminėjo, kad šiuo metu egzistuoja Belgijos ir Prancūzijos pokoloninių aktyvistų judėjimai, kuriems vadovauja moterys, keliančios šiuolaikinių lyčių ir rasės ryšių klausimą, ir kaip jį galima atsekti iki kolonijinio laikotarpio. „Akivaizdu, kad visi šie klausimai, susiję su lytimi ir seksualumu, tebėra labai aktualūs, visų pirma dėl to, kaip jie buvo naudojami dviejose pagrindinėse kolonijinių projektų argumentavimo ir pagrindimo eilutėse, t. y. vadinamosios „civilizacijos misijos“ apibrėžime ir rasinių bei hierarchijų kategorijų apibrėžime. Visi šie klausimai buvo aiškiai panaudoti siekiant patvirtinti vadinamąjį čiabuvių atsilikimą, be to, jie buvo sukurti kaip nepataisomas mūsų ir jų tarpusavio skirtumų taškas. Jie buvo atskirties pagrindas.“ Nors kolonializmo poveikis lytims ir seksualumui lėtai patenka į viešąją erdvę ir pagrindinę žiniasklaidą, Lauro pažymėjo, kad šis klausimas retai sprendžiamas instituciniu lygmeniu. 

Kolonijinio paveldo svarba Europos kultūroje

Pasak „Smeulders“, muziejai skiriasi tuo, kaip jie sprendžia kolonijinio paveldo integravimo klausimą. Antropologiniai muziejai renkasi šį klausimą, „kadangi jie yra muziejai, visada pristatę „Kita“ naratyvą. Šiuolaikiniai meno muziejai su juo taip pat susiduria gana greitai, nes gali lengvai pristatyti šiuolaikinius menininkus ir suteikti jiems žodį. Jums nereikia keisti savo išsilavinimo ir būdo, kaip jį pamatyti.“ Galiausiai istoriniai muziejai labiausiai kovoja su kolonijiniu paveldu, nes „jie susiduria su šiuo pastoviu naratyvu, kurio iš tiesų neįmanoma pakeisti“.

Kviestiniai pranešėjai aptarė, kaip Europos istorijos namai sprendžia Europos kolonializmo klausimą. Nuolatinėje parodoje lankytojai lankosi galerijoje, kurioje XIX a. Europos pramonės ir technikos pažanga pristatoma kartu su kolonijinio valdymo užjūrio teritorijose įtvirtinimu, žmonių ir išteklių naudojimu ir rasinių teorijų, kurios suteikė kreditą imperinei ideologijai, kūrimu. Lauro nuomone, svarbu, kad „su kolonijine istorija susiję elementai nebuvo įtraukti į tam tikrą kampą, o kad jie buvo svarbiausioje vietoje“. Ji konkrečiau paminėjo Europos paveldo demonstraciją, kurioje vergija ir kolonializmas yra tarp 14 elementų, pažymėtų kaip pagrindiniai Europos kultūros elementai. Be to, Jakob Vogel pažymėjo, kad Europos istorijos namuose taikoma ribota Europos imperializmo apibrėžtis. Kadangi muziejaus naratyvas prasideda XIX a., jis neapima ankstyvų Ispanijos ir Portugalijos kolonijų. Jis paaiškino, kad reikėtų nepamiršti, jog „iš tiesų daug stereotipų apie neeuropietišką „kitą“ susiformavo dar iki XIX a.“.

Dekolonizacijos istorija taip pat yra labai svarbi siekiant suprasti, kad išlieka kolonijiniai stereotipai. Iš tiesų, kaip pažymėjo Vogel, laikotarpiu po nepriklausomybės atsirado naujų diskursų apie kolonializmą, kuriuose vis dar vyravo senovinė tendencija. „Pasirinkite, pavyzdžiui, Babar pasakojimą. Tai ne tik nuostabi knyga, bet ir kolonijinė istorija, kurioje vaizduojami civilizuoti drambliai. Turėtume nepamiršti, koks yra šio paveldo pastovumas ir svarba mūsų kultūroje.“ Šių problemų sprendimas yra labai svarbus švietimo kontekste ir mokyklų programose. Nors atliekama vis daugiau Afrikos istorijos ir kolonializmo mokslinių tyrimų, istorikai pripažino bendrą nenorą įtraukti šią temą į Europos istorijos mokymą. Lauro teigė, kad kolonializmas turėtų būti įtrauktas į tokius svarbius istorinius epizodus kaip du pasauliniai karai, Švietimas, pramonės revoliucijos istorija ar kapitalizmo istorija.

Diasporos vaidmuo

Dar vienas svarbus kolonijinio paveldo elementas yra jo vaidmuo formuojant diasporos tapatybę. Kai Karibų jūros gyventojai atvyko į Nyderlandus, Smeulderius paaiškino, kad „jie ne tik neigia savo bendrą istoriją, bet ir neigia jų tapatybę kaip Nyderlandų karalystės dalį.“ Šiandien daugeliui vietos iniciatyvų, susijusių su kolonijinės praeities Europoje pripažinimu, vadovauja diasporos nariai. Tokiems projektams, kurie plačiai paplitę ankstesnėse kolonijose, paprastai taikomas įdomus principas „iš apačios į viršų“. Geras pavyzdys – judėjimas „Rhodes Must Fall“ Pietų Afrikoje, kurį sukūrė studentai, kovojantys už švietimo sistemos dekolonizaciją.

Šiuo metu Rijksmuseum Smeulders rengia būsimą parodą apie vergiją ir Nyderlandus. Ji teigė, kad tokius projektus sudėtinga įgyvendinti, nes sunku rasti objektų apie pasipriešinimo istoriją ir panaikinimą Karibų jūros regione. Kitaip nei Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje, kuriose yra daug didesnių kolekcijų, apimančių meno kūrinius, kuriuose vaizduojama vergovė, tokio atstovavimo Nyderlanduose nebuvo. Todėl šalis vis dar laiko save maža, nekalta ir kažkuo tolerantiška valstybe. „Kai neturite objekto, sunkiau kurti įtraukų naratyvą. Sunku kalbėti apie tai, ką žmonės kada nors neigė.“

Tema, kuriai kyla pasipriešinimas

Pasak Lauro, Belgijos santykiai su kolonijine praeitimi yra paradoksalūs. Viena vertus, Belgijos kolonializmas buvo labiausiai kritikuojamas dėl masinio smurto ankstyvuoju kolonijiniu laikotarpiu Leopoldo režimo metu ir dėl dekolonizacijos proceso metu įvykdytų nusikaltimų. Kita vertus, Belgija yra viena iš mažiausiai kritiškų Europos šalių, kalbant apie kolonijinę istoriją. „Dažnai buvo pasakyta, kad praėjusio amžiaus dešimtajame, aštuntajame ir aštuntajame dešimtmetyje Belgija patyrė kolonijinę amneziją, tačiau manau, kad tai labiau neklausymo ir slopinimo problema.“ 

„Juodųjų veidų“ praktika Belgijoje, kuri pastaruoju metu sulaukė didelio tarptautinio dėmesio, rodo, kad „Belgija susiduria su politine problema, kurią lėmė rasinės diskriminacijos ir kolonijinio smurto neigimas“, – paaiškino Lauro. Kadangi Belgijos kolonijinė istorija labai mažai dėstoma mokykloje, žmonėms sunku susieti Juodosios veido praktiką su rasine diskriminacija ir kolonijinės praeities kontekstu. 

Šiandienos Europoje yra politinė būtinybė kovoti su kolonijinės praeities smurtu ir su kolonijiniu valdymu susijusiu socialiniu išnaudojimu. Pasak Vogel, „viena iš priežasčių, kodėl sunku atsakyti į šiuos klausimus, yra ta, kad vis dar yra daug kolonijinės nostalgijos. Pagalvokite apie kolonijinių miestų, tapusių pasaulio paveldo vietomis visame pasaulyje, skaičių. Vietos gyventojai keistai integravo šią kolonijinę praeitį kaip savo tapatybės dalį. Istorijoje yra daug tikrai sudėtingų klausimų.“ Jis taip pat paminėjo, kad Jungtinės Karalystės „Brexit’o“ kolonijinė nostalgija labai paplitusi tam tikrame elite. Idėja, kad europiečiai modernizavo kitas pasaulio šalis, ir toliau yra bendras sutarimas. Šiuos naratyvus, kurie jau buvo nupiešti kolonijiniu laikotarpiu, sunku ištrinti.

Šios diskusijos parodė, kodėl Europai labai svarbu įsitraukti į šią sudėtingą praeitį ir kad turėtume kovoti su šiais naratyvais, kurie išlieka romanizuojantis kolonializmas ir pristatomas kaip toks žalingas dalykas, kuris buvo teigiamas. Kolonijinio palikimo mūsų šiuolaikinėje visuomenėje pripažinimas yra esminis žingsnis ilgame Europos protų dekolonizavimo procese.