Pasaulinio karo vieno atminimo atspindėjimas: įgyta patirtis
Pateikė Jonathan Even-Zohar
Vaizdas: Pasaulinio karo vieno šimtmečio displėjus, Europos istorijos namų ir Europeanos bendradarbiavimas, 2018 m. lapkričio mėn.
2018 m. lapkričio 27 d. Europos istorijos namai surengė diskusiją dėl Pirmojo pasaulinio karo šimtmečių svarbos, svarbos ir poveikio. Muziejus pakvietė kalbėtojus, atstovaujančius įvairioms viešosios istorijos ir atminimo sritims ir aktyviai bendraudami su šimtmečiais.
Šis renginys suteikė galimybę atvirai ir išsamiai apsvarstyti per 2014–2018 m. Pasaulio karo iniciatyvos šimtmetį pastebėtus pasiekimus ir iššūkius. Žvelgiant plačiau, jis padėjo mąstyti apie darbo procesus, susijusius su tais svarbiais momentais ir temomis, kurie iš esmės sutelktų su istorija dirbančius žmones ir organizacijas. Diskusija buvo paskata įvertinti, kaip geriausiai sukurti institucines sistemas, kurios sujungtų europiečius, remtų mokslinius tyrimus ir visuomenės dalyvavimą ir sukurtų pilietinę erdvę, kad būtų galima suderinti nacionalines ir Europos atminimo darbotvarkes, įgyvendinant tokias iniciatyvas kaip Europos Komisijos vykdoma Europos atminimo programa arba Europos istorijos namų projektas, kurį remia Europos Parlamentas.
Dublino universiteto istorikas Johnas Horne aptarė atminties ir istorijos ryšį ir tai, kaip šis atminimo įvykis (kurį išsakė Jay Winter) gali būti analizuojamas iš jo perspektyvos.
CegeSoma viešas istorikas Chantal Kesteloot aptarė valdžios institucijų ir plačiosios visuomenės vaidmenį investuojant arba atminant atminimą. Didžiųjų idėjų žurnalistė ir kultūros verslininkė Virginia Crompton pasidalijo kai kuriomis įtraukios bendruomenės dalyvavimo pastangomis, kurias ji padėjo pasiekti, kad kitais atvejais abstraktūs šimtmečiai būtų prasmingesni piliečiams ir vaikams. Europos istorijos namų kuratorius Kieran Burnsas supažindino su muziejaus paroda apie Pirmąjį pasaulinį karą, kurioje pasakojama tarptautinė istorija, padedanti ieškoti Europos naratyvo.
Šioje trumpoje ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į keletą svarbių temų ir įžvalgų, kuriomis pasidalijau diskusijų metu kalbėtojai ir dalyviai.
Šimtmečio metinės remia naujus istorinius mokslinius tyrimus
Belgijoje, tačiau tai gali galioti visoje Europoje, šimtmečio metinės padėjo daugiau dėmesio skirti ne Antrajam pasauliui, o WWI moksliniams tyrimams ir paskatino naujus požiūrius į WWI istoriją. Pavyzdžiui, apžvelgti karo padarinius arba persvarstyti pernelyg deterministinį požiūrį į 1920-ąjį dešimtmetį. Struktūriniu požiūriu naujajai jaunųjų mokslininkų kartai buvo pasiūlyta daugiau finansinių išteklių. Tačiau taip pat jaučiamas neišnaudotų galimybių giliau pažvelgti į įsipainiojusias, pasaulines ir sudėtingas istorijas, susijusias su kolonijiniais aspektais, jausmas. Diskusijos dėl to, ar WWI turi būti traktuojamos kaip „europietiškas“ karas, kuris, nors ir siejasi su Europos imperijomis, palietė pasaulį, buvo išplėtotos ir tikrai tęsis, nes istorikai vis labiau sieks parodyti pasaulio tarpusavio priklausomybę ir struktūras. Kita vertus, kultūrinė, socialinė ir asmeninė istorija tapo visuomenės mokslinių tyrimų lydere, visų pirma atsižvelgiant į marginalizuotų grupių, pavyzdžiui, darbo korpuso įgyvendinant projektą „Didysis idėjos“ „Nepripažįstamas“, akivaizdų ryšį tarp istorijos ir atminties. Dar reikia įvertinti daugiau perspektyvų, pavyzdžiui, karo poveikį Osmanų imperijai ir platesniam regionui arba paties fašizmo stiprėjimą. Arba kolonijinė patirtis ir karo metu sukrėtusių asmenų negalios istorija (ir atminti). Apibendrinant atrodo, kad šimtmečio metinės tik nubrėžė būsimų mokslinių tyrimų sričių plotą.
Remti visuomenės dalyvavimą ir ar tai yra tarpvalstybinis pilietinis atminimas?
Kalbant apie atminimą, pirmiausia reikia prisiminti tam tikrą oficialų paradą, kurį sukūrė televizija, kai valstybių vadovai kloja gėles ir iškilmingas mąstymo kalbas. Ir taip, tai įvyko ir dabartinėse šimtmečiuose tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse arenose. Tačiau šį kartą visuomenė dar labiau sustiprėjo ir dalyvavo daugelyje renginių. „Europeanos“ kanceliarijos keliai yra puikus pavyzdys, kuriame eiliniai žmonės buvo pakviesti į Europos skaitmenines kolekcijas įtraukti savo karo laikų daiktus ir susijusias istorijas. Arba #playforpeace, kai muzikantai visame pasaulyje kartu užfiksavo atminimo pagerbimą armistikai. Kam iš tikrųjų priklauso atminimas? Ar valstybė vis dar turi prerogatyvą pažymėti svarbiausius savo gyvenimo momentus, ar ji vis labiau demokratizuojama? Ir, jei taip, ar šis procesas yra pakankamai įtraukus visiems visuomenės nariams? Per šimtmetį buvo parengtos novatoriškos dalyvavimo idėjos, o jų poveikis turėtų būti tiriamas ir juo turėtų būti dalijamasi daugiau. Atminkite, kad Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiai vis dar buvo išskirtiniai atminimas su „gyvenamuoju jutimi“, t. y. asmenine reikšme gyvoms kartoms per jų naujausią šeimos istoriją.
Per šimtmečius muziejai pateko į tarptautinę ir vietinę atminties erdvę.
Europos istorijos namų kolekcija ir parodos, kurios vyko būtent per minėjimus, sulaukė didelio susidomėjimo šia tema. Rovereto, Budapešto, Ypreso ir kitų muziejų, kurie skleidė objektus, vietos ir nacionaliniai muziejai parodė didžiulį susidomėjimą Europos istorijos namų kuriamu tarptautiniu naratyvu. Nauji muziejai supažindino su vietos patirtimi arba naujoviškais muziejų metodais, pavyzdžiui, „Jūrų muziejuje „Flandrijos laukų muziejus“, kuris buvo gražus postnacionalinio muziejaus pavyzdys. Taip iš naujo pabrėžiama, kad frontas yra daugiakultūrė erdvė, neapsiribojanti „mūsų negyvos“ idėja. Viena iš besitęsiančių diskusijų yra turizmo vaidmuo ir kitos gyventojų apsilankymų vietose formos. Vartotojo atminimo aspektas gali būti elementas, kurį reikia toliau svarstyti.
Nuslėptos dabartinės politinės realijos
Nors tyrėjai, pedagogai ir specialistai suteikė naują pilietinį ir (arba) tarptautinį pojūtį atspindėti WWI baisius, neaišku, kokių politinių veiksmų buvo imtasi šiomis aplinkybėmis. Viena vertus, bendrus minėjimus matėme kaip kultūros diplomatijos priemonę. Kaip savo 2018 m. lapkričio mėn. kalboje padarė Prezidentas E. Macronas, liberalų lyderiai siekė viešai įvertinti šiandieninės Europos pažangą, padarytą dėl praeities smurto, ar net atitraukti neigiamą nacionalizmo pusę. Tačiau esama ir kitų pokyčių. Vidurio ir Rytų Europos atminties sistema labai skiriasi nuo Vakarų Europos atminties sistemos, kuri, atrodo, buvo dominuojanti visoje Europos darbotvarkėje. Tiesą sakant, galima teigti, kad daugelis šimtmečių tik netrukus taps Vidurio ir Rytų Europos šalimis, norinčiomis paminėti jų tarpusavio priklausomybę. Kyla klausimas, ar tai rodo, kad šiandien trūksta politinių vizijų ar idealų?
Europa turi Europos Komisijos vykdomą Europos atminimo programą, pagal kurią žmonės ir organizacijos, dirbantys su istorija, iš esmės sutelkiami į tam tikrus svarbius momentus ir temas. Kadangi šios programos ateities po 2020 m. planas turėtų būti parengtas ateinančiais metais, gali būti išmintinga apmąstyti pasiekimus ir iššūkius, kurie buvo matomi per WWI šimtmetį 2014–2018 m. Tuo remdamiesi galime įvertinti, kaip geriausiai sukurti institucinę sistemą, kuri susieja europiečius, remia mokslinius tyrimus ir visuomenės dalyvavimą ir kuria pilietinę erdvę, kad būtų galima suderinti nacionalines ir europines atminimo darbotvarkes.