„Karte blanche“ ekskursijos: kūrybiški ir įkvepiantys mąstysena perima muziejaus naratyvą
Pateikė Blandine Smilansky
Spalio 27 d., šeštadienio, popietę vaikščiodami po Europos istorijos namais galėjote girdėti XIX a. galerijose žaidžiamą estų folklorinę dainą ir paliudyti lankytojus, kurie parodos Europos kalbų įvairovės skyriuje pasakė didžiulę reklamjuostę romėnų kalba. Tai kūrybiškas rezultatas, kai nusprendžiate perduoti kruopščiai kuruojamo naratyvo apie Europos istoriją aiškinimą unikaliems menininkų ir mokslininkų iš visos Europos balsams. Jie tik išvakarėse atrado muziejų, tačiau surengė ekskursijas po nuolatinę parodą, supažindindami muziejaus naratyvą su įvairiomis vizijomis ir įsitikinimais apie Europą, jos tautas, žmones ir jų ryšį su praeitimi.
Europos istorijos namai šias „carte blanche“ ekskursijas organizavo kartu su BOZAR konferencija „Revoliucija nėra sodo partija“ 1989 m. minint 30 metų.
„Esama tikrai produktyvi situacija, kai tokiu būdu galima greitai reaguoti į parodą (...)“, – sakė vienas iš svečių gidų. „Musulmonas apima tiek daug istorijos ir tiek svarbių klausimų, kad yra tiek daug galimų maršrutų.“ Tuo pačiu metu kitas svečias pasakė, kad „vis dar trūksta daugybės perspektyvų“, kurios turi būti vienaip ar kitaip pavaizduotos, jei muziejus nori įgyvendinti savo siekį pagerinti kritinį ir sudėtingą Europos istorijos supratimą.
„Aktyvumas“
Prahoje įsikūrusi daugiadalykė menininkė Tamara Moyses, kuri savo veiksmams viešojoje erdvėje apibūdinti naudoja „artizmo“ koncepciją, muziejaus dalyje „Šoa“ yra pasakojimas, kuris labai atsiliepė jos kūriniui. Keliuose eksponuojamuose dokumentuose paaiškinama, kaip valdančioji komunistų partija XX a. šeštajame dešimtmetyje ketino ištrinti Babi Yar, vietos, kurioje 1941 m. nužudyta 33,000 Ukrainos žydų, atminimą, įrengdama kultūros ir poilsio parką. 2015 m. Tamara kartu su savo meno grupe Romane Kale Panthera (Romani Black Panthers) ėmėsi „guerilla action“, pavadinto „Happy Pork from Lety“ („Veselý vepřík z Letů“), siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad kiaulių ūkis vis dar stovi Romų Holokausto atminimo vietoje Letyje Písek. Grupės nariai ant kiaulienos įklijavo prekybos centre Holešovicės rajone esančiame prekybos centre: „Pagaminta iš kiaulių, užaugintų ant romų holokausto aukų kapų. Nevirti ir nevirti.“
Nacionalinės nuomonės apie save didinimas
Kristina Norman, kurios tarpdalykiniame darbe nagrinėjamos šiuolaikinio meno teikiamos galimybės sprendžiant atminties politikos klausimus, aktyviai pristatė Estijos vaidmenį ir dalyvavimą platesniame Europos istoriniame naratyve. Ji pristatė savo naujausią kūrinį „Back My Fire Gods“ (2018 m.) – filmuotą, konkrečiai vietovei skirtą renginį, atliktą Talino Songo festivalio vietose, ir 1991 m. iškilmingą nacionalinės išlaisvinimo ir atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos simbolinę vietą. Meno kūrinys atskleidžia priemones, kurios naudojamos tautai kurti. Be to, Europos istorijos namai rodo, kad literatūra ir kalba XIX a. buvo svarbūs nacionalinės savęs sąmoningumo ugdymo elementai. Kristina kalbėjo apie vaidmenį, kurį Baltijos vokiečiai atliko kuriant ir platinant muziejaus eksponuojamą Estijos nacionalinio epizodo poemą „Kalevipoeg“ ir labiau formuojant Estijos nacionalinę tapatybę. Ji pasisakė už tai, kad kiekviena (nacionalinė) kultūra būtų suprantama kaip „tarpkultūrinė kultūra“, ir įspėjo dėl kultūrinės atskirties pagundų, kuriuos turi kiekviena tauta, pavyzdžiui, Estijos atveju, kai šalyje gyvena didžiulė rusakalbė mažuma.
„Europos Sąjunga kalba romams!“
Vaizdų ir pasirodymų menininkas iš Čekijos Martinas Zetas kalbėjo apie kalbas, laiškus ir jų reikšmę pasauliui, kuriame gyvename. Jis rado įkvėpimo muziejaus „Vortex of History“, kuris yra 25 metrų aukščio metalinis įrenginys, apimantis šešis aukštus, kuriame įvairaus dydžio raidės ir stiliai sukami ir sukami, susilieja į citatas, kurios prasiskverbia į parodos erdvę. Priešais parodos žodynų sieną, kurioje galima rasti daug Europos kalbų derinių, ir sugrįžęs į didžiulę Remo Koolhaaso knygų instaliaciją, Martinas pradėjo savo „nestruktūrinę kampaniją“, pavadintą „Europos Sąjunga kalba romams!“. Jis įkūrė lankytojus pamąstyti apie šiuos dalykus: Kodėl nerinkite romėnų – kalbos, kuri niekada nebuvo susieta su jokia Europos valstybine sistema, tačiau ji vartojama visoje Europoje kaip kita oficialioji ir darbo kalba?
Londone įsikūrę meno istorikai ir kuratoriai Maja ir Reuben Fowkes derino savo du skirtingus balsus palaikydami dialogą su Europos istorijos namų naratyvu. Jie labai akcentavo, kaip tokie istoriniai procesai kaip pramonės revoliucija ar Europos integracija, pristatyti parodoje, įgyja naują prasmę vertinant šiuolaikinių socialinių problemų, pavyzdžiui, aplinkos ar lyties, prizmę.
Dziří Priban, Kardifo universiteto teisės profesorius, išvyko į įdomią kelionę per XX a. Europos stiprybę ir nepasitenkinimą, sujungdamas įprastą žmonių patirtį, pradedant nuo jų pačių, su dideliais laikų sutrikimais. Jis pademonstravo, kaip žiaurumai ir laimėjimai yra vienas šalia kito per visą istoriją ir kaip kultūra ir barbarianizmas niekada neatsiskiria taip, kaip norėtume mąstyti. Jiří užbaigė savo ekskursiją prieš 1989 m. revoliucijų vaizdo medžiagą, kurioje jis perskaičiavo savo, kaip jauno mokslininko, patirtį apie tuo metu įvykusius didelius pokyčius.
Galutinės 1989 m. mintis
„Karte blanche“ ekskursijos buvo galingi pareiškimai palaikant dialogą su Europos istorijos namų naratyvu. Jie pabrėžė, kad būtina ir skatina toliau kvestionuoti praeitį ir mūsų ryšį su ja. Praėjus 30 metų po 1989 m. įvykių Vidurio ir Rytų Europoje, jis kažkiek manė, kad drąsus kūrybiškumas ir laisvas mąstymas vis dar gali padėti sukurti naują politinę ir socialinę tvarką. Pasak Jiří Priban, tą savaitgalį buvo galima išgirsti Europos istorijos namuose ir BOZAR, „be abejo, ne 1989 m. nostalgija, bet daug neramumų ir širdis badauja revoliucijos labui“.
