Kūrybiškumas

Arklys pūstame stikle, turintis dekoratyvinių elementų, kurie buvo susukti ir apdirbti su žnyplėmis. Stiklo darbininko laisvalaikiu sukurtas kūrinys.

Šis stiklinis arklisas yra Lježo pūsto stiklo pramonės, kuri yra tarptautiniu mastu pripažinta dėl savo kompetencijos, palikimas.

Nežinoma.

Pertraukoje tarp užsakymų gaminti stiklo pūstuvus būtų naudojami stiklo lakštinio stiklo laužo gabalai. Užuot juos išmetę, jie naudojo vaizduotę, kad sukurtų stiklinius gaminius, vadinamus „bousillé“, kaip ir šis arklys.

Medžiaga

Daugiaspalvis pūstasis stiklas ir skaidrus susuktas stiklas

Matmuo

15 × 6 × 20 cm

Inventorizacijos numeris

5052740

Autorių teisės

Lježo provincija – Valonijos gyvenimo muziejus

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

Lježo provincija – Valonijos gyvenimo muziejus

Mister Guttalin yra figūra, kurią Ettore Guatelli pats sukūrė perdirbdamas naudotą kremo vamzdelį. Jis iliustruoja, kaip kažkas gali būti suklastotas iš nieko. Nedidelis asmeninis meno kūrinys, toks kaip šis, savo kūrėjo rankose gali atstatyti džiaugsmą kurti daiktus, kaip ir vaikai, kurie mados perkeltus žaislus, grįžo, kai suteikia begalines galimybes, ir gali tapti bet kokia jų vaizduotė. Guatelli pasakoja, kad būtent ten smagiai: pasisemti įkvėpimo iš „scrap“ ir iš naujo atrasti išradimo džiaugsmą.

Savo muziejui Ettore Guatelli, muziejui ir pradinės mokyklos mokytojui Ettore Guatelli paimtuose objektuose jis sukūrė švietimo filosofiją, pagrįstą tiesioginiu daiktų stebėjimu – tokią, kurią galėtume pavadinti „objektiniu švietimu“. Savo pamokose Ozzano Taro pradinėse mokyklose arba daugelyje jo duotų konferencijų diskusijų G. Guatelli, to nesuvokdamas, laikysis požiūrio, panašaus į šiuolaikinį metodą, susijusį su Bruno Munari ir Maria Montessori pedagogika, pagal kurį daiktai yra jo naratyvo pagrindas, juos naudojant kaip propagandą jo pasakomų istorijų vertei ir svarbai iliustruoti.

Deja, praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Ettore Guatelli susirgo ir jam teko atlikti chemoterapijos kursą, dėl kurio jis apsigydė miegamuoju laikotarpiu. Būtent per šį laikotarpį susiformavo tokie kūriniai kaip Mister Guttalin, kartu su visomis figūromis, kurias jis pagamino iš gamtoje arba aplink namus rastų bitų ir bobų, pvz., šakutėmis, graikinių riešutų branduoliais, kaulais, akmenukais ar kamščių kamščiais. Guatelli pripildė nepjaustytus stalčius, dėžes ir talpyklas su šiais mažais komponentais, o po gabalo jo rankomis buvo atgabenta miniatiūrinių žmonių, kuriuos dabar galima rasti žaidimų kambaryje, masė.

G. Guatelli rankų darbo figūros (įskaitant Mister Guttalin) eksponuojamos žaidimų kambaryje, kuriame jie išdėstyti ir demonstruojami šalia lentynų dešinėje pusėje. Žaidimo salė yra ypatinga muziejaus dalis, tikriausiai dėl to, kad būtent šioje patalpoje pasakojama Gvatelio mokslinių tyrimų metodo istorija, kurioje lankytojai savo akimis mato tik tai, ką G. Guatelli siekė daryti: rinkti daiktus nuo ilgų laikų iki tolimos ateities. Čia matome ne tik figūras, bet ir kitus žaislus – iš graikinių riešutų apvalkalų, sunkvežimių, karuselių ir miniatiūrinių lėktuvų pagamintus malūnus – visus juos pagamino vaikai, kurie žiūrėtų į paprastą vielos gabalą ir įsivaizduotų pasaulį.

Medžiaga

Batų kremo vamzdžio kilimas

Matmuo

Cm: Plotis 5, aukštis 6, pagrindo skersmuo 4

Autorių teisės

@Ettore Guatelli muziejaus fondas

Būsena

Rodomas

Vaizdo kreditas

Mauro Davoli

Erdvės, savikainos ir padangos sąsajoje sukuriama estetinė patirtis. Nuomonės išraiška yra suvokimo, net ir skonio, klausimas. Pirmasis yra teorijos dalykas, antrasis – tai kasdienis darbas – mes arba patinkame kažką, arba prieštaringai. Iš padangos sode pagamintas gėlių sluoksnis gali būti laikomas nepriklausomu bandymu išspręsti susirūpinimą keliančių technologinių atliekų problemą, o muziejuje tai skatina diskusijas apie kolekcijų kūrimą arba nepageidaujamą kultūros paveldą. Nepaisant to, kad perdirbimas yra įmanomas, padangą lengviau išmesti į pakelės griovį, kad ten būtų galima augti kartu su kitais civilizacijos vaisiais: šaldytuvai, PET buteliai ir plastikiniai maišeliai. Tai rodo mūsų įsigalėjusį prieštaringą ir į paslaugas orientuotą požiūrį į gamtą ir mūsų intelektinį lazitą, kuris atleidžia mus nuo santykių su kosmosu. Slidinėjančios gėlės taip pat suteikia mums galimybę apmąstyti, ką verta surinkti ir kaip apie tai kalbama?

Ant žemės palaidotos padangos, kaip tvora arba gėlių, šunų lovos, sūkurinio ar smėlio pavidalo, matomos keturiuose pasaulio kampuose. Pakartotinio naudojimo būdai yra nesuprantami, o naudotojų kūrybiškumas yra neribotas. Mūsų guminis objektas yra tiesiogiai susijęs su erdvės kūrimu ir kenkimu, todėl kyla klausimų dėl: privataus ir bendro, nualinto ir paprasto, daikto ir neobjekto, kurio galima nepastebėti ir kuris yra akivaizdus, ribas, taip pat šviesos pasiskirstymą tarp žmogaus ir gamtos.

Etnografiniai muziejai Lenkijoje ieško tapatybės. Nykstant kaimo ir liaudies kontekstui, jie ją prarado. Gėlės, pagamintos iš padangų, gautų mažo kaimo bažnyčios mugėje, gali būti interpretuojamos keliais būdais: kaip aplinkosauginio sąmoningumo ir mąstymo, kuris nebuvo būdingas folkiniam mąstymo būdui, išraiška; taip pat prisidėti prie diskusijų apie tai, kas yra paveldas;

Pagrindinis aspektas, susiejantis objektą su platesne atliekų sąvoka, šiuo atveju yra pakartotinis naudojimas ir perdirbimas – pakartotinis naudojimas ir jau esamų objektų naujos funkcijos suteikimas. Kaip erdviniu ir estetiniu elementu, mes žvelgiame į pasaulį ir aptariame vertybes, kuriomis grindžiama mūsų patirtis. Ar šiukšlės gali turėti neekonominę vertę?

Medžiaga

Dažymas, pjaustymas, klijavimas, automobilių padangos

Matmuo

Aukštis – 65 cm; Ilgis – 80 cm; Maždaug 30 cm gylis

Inventorizacijos numeris

PME 58041

Autorių teisės

PME/NEM

Būsena

Rodomas

Vaizdo kreditas

Edwardo Koprowskio nuotrauka

Austrijos Folk Life ir Folk Art muziejus šį kūrinį įsigijo 2022 m. viduryje. 2021 m. Viennesės menininkė Sabine Wiedenhofer sukūrė ir sukūrė šį kūrinį iš daiktų (laiškų, žvakių, grožinių žaislų ir t. t.), kurie spontaniškai prisiminė lapkričio 2 d. teroristinį išpuolį Vienos 1 apygardoje, likučių. Islamistinio išpuolio metu menininkė pati buvo gatvėse, kur buvo įvykdytas išpuolis, ir kavinėje pabėgo prie savo šeimos, kad išvengtų teroristų gaisro. Vėliau ji keletą kartų apsilankė išpuolio vietose ir pamatė, kaip toliau didėjo aukų atminimui skirtų daiktų skaičius. Ji manė, kad šiuos objektus reikia paversti nuolatiniais meno kūriniais.

Islamistinis teroristinis išpuolis įsišaknijusiame Vienos miesto centre 2020 m. lapkričio 2 d. – naujo izoliavimo dėl COVID-19 pradžios išvakarėse – buvo didžiulis sukrėtimas, kurio padariniai vis dar juntami šiandien. Austrijos sostinės gyventojams, kaip ir kitiems Austrijos gyventojams, buvo daromas asmeninis ir emocinis poveikis. Daug žmonių žinojo arba pažįsta žmones, kurie buvo teroristinio išpuolio vietose. Šis tikslas apima išpuolio patirtį, tiesioginius įvykius ir individualias bei kolektyvines renginio ir visos šalies prisiminimus, taip pat įdiegtus įveikimo mechanizmus su kitų Europos ir kitų vietovių, kurios pastaraisiais metais nukentėjo nuo islamistų terorizmo, patirtimi.

Šie objektai yra netipiški Austrijos Folk Life ir Folk Art muziejuje. menininkė ir galerija dovanojo meno kūrinius muziejui. Austrijos Folk Life ir Folk Art muziejaus kolekcijose daugiausia yra su kasdiene kultūra ir (arba) liaudies menu susijusių objektų ir yra keli šiuolaikiniai meno kūriniai. Atsižvelgdamas į ypatingą išpuolio svarbą visos Vienos ir Austrijos kultūrinei ir kolektyvinei atminčiai, Austrijos Folk Life ir Folk Art muziejus nusprendė įtraukti šiuos objektus į kolekcijas ir išsaugoti juos Vienoje kaip tolesnio tyrimo išteklius.

Teroristinis išpuolis ir spontaniški atminimo veiksmai Vienoje, pavyzdžiui, apsilankymas išpuolių vietose, laiškų dėjimas, žvakės, garsūs žaislai ir pan., paliko savo ženklą. Šių atminimo objektų sunaikinimą ne tik menininkas, bet ir atliekų tvarkymo departamentas būtų suvokęs kaip nepagarbos ir išniekinimo ženklą. Kilo klausimas, kaip elgtis su šiais specialiais materialiniais atminimo objektais, kuriems nebuvo (nuolatinės) vietos viešojoje erdvėje ir kurie dėl to turėjo būti „šalinami“. Nors atitinkamos savivaldybės tarnybos iš pradžių jas pašalino ir laikė „atliekomis“, jos vėliau susisiekė su menininku dėl šių objektų tvarkymo logistikos. Šių objektų perkėlimas į Austrijos Folk Life ir Folk Art muziejų suteikė institucinę ir muziejizuotą šios atminimo išraiškos ir kovos su išpuoliu bei jo suvokimo proceso sistemą.

Medžiaga

Stiklas, aliuminis

Matmuo

Stiklas: 26x26; Aliuminis: 37x37

Inventorizacijos numeris

ÖMV/89.815/01,02

Autorių teisės

© Volkskundemuseum Wien

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

© Christa Knott, Volkskundemuseum Wien © Claudia Peschel-Wacha, Volkskundemuseum Wien

Daiktas yra madingi vyriški ilgaamžiai marškinėliai su skirtingais logotipais ir prekių ženklais, kuriuos Tartu universiteto mieste dėvėdavo poetas ir rašytojas Karl Martin Sinijärv, kuris vėliau tapo Estijos rašytojų sąjungos pirmininku.

Poet Karl Martin Sinijärv negalėjo tiksliai prisiminti, kaip jis gavo šiuos marškinėlius: „Jis turėjo būti vienas iš beveik juodų marškinių iš Sangar marškinių gamyklos, kurios mažmeninėje prekyboje buvo pavadintos Casual Glam. Kai kada XX a. dešimtajame dešimtmetyje išmečiau kitą drabužį, tačiau jaučiu kaltę ir manau, kad bent jau nukirsčiau gražią etiketę. Jis jaučiasi kaip nestiprus dalykas, kurį tuo metu reikia padaryti. Tačiau vėliau išbraukiau etiketes iš kelių kitų drabužių, o mano mintis jas priklijuoti ant šių juodų marškinių ženklelių stilių. Taip buvo siekiama šlovinti ir užfiksuoti dešimtojo dešimtmečio pinigų kultą ir naujo amžiaus troškimą. Urve ir toliau siuvė etiketes ant marškinėlių, todėl bėgant metams jos buvo labai surenkamos. Marškinėliai netgi paskatino iš naujo apibrėžti šiuolaikinį mokslą: „Jei etiketė žymi daiktą, o daiktas – etiketę, tačiau tai, kad etiketė pažymėta, iš tiesų yra visiškai kitoks dalykas, kuris savo ruožtu turi savo etiketę, o viskas sumaišoma taip pat, kaip apačioje esantys marškinėliai, tai reiškia, kad tai yra semiotika.“ Labai būdinga Tartu universiteto miestui. Tam tikru metu pasaulis pasikeitė, o marškinėlių sambūvis baigėsi. Jis ilgą laiką buvo laikomas spintoje. Iki XX a. dešimtojo dešimtmečio jau buvo tapęs istorijos dalimi, o mano sūnus mokykloje turėjo rasti drabužių, skirtų XX a. dešimtojo dešimtmečio partijai. Būtent taip marškinėliai rado naują gyvenimo po saule nuomą, kuri, kaip tikimasi, gali tęstis šiame muziejuje.“ Šie marškiniai, labai susidomėję mados istorija, galės atpažinti kai kuriuos XX a. dešimtojo dešimtmečio prekių ženklus, kurie dabar pateko į istorijos perdirbimo dėžę.

Labai skirtingų prekių ženklų vaizdinė medžiaga yra įdomus pasakojimas apie pastarojo meto Europos tekstilės pramonės pokyčių istoriją; apie tai, kokie prekių ženklai buvo populiarūs tarp jaunimo; kokius dizainus naudojo dizaineriai; ir kodėl kai kurie prekių ženklai dėl savo aplinkosauginio pėdsako išnyko iš pasaulinės rinkos Rytų ir Vakarų Europoje; nors šie konkretūs vyrų marškiniai buvo pagaminti iš kokybiškos medžiagos Estijoje.

Kasmet Estijos nacionalinis muziejus, bendradarbiaudamas su mokyklomis ir švietimo įstaigomis, organizuoja švietimo programą „Time Travels“ (Ajarännakud)iršis marškininkas suteikė studentui iš Talino vidurinės mokslo mokyklos galimybę patirti gyvenimą praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai Estija atgavo nepriklausomybę (pereinamojo laikotarpio visuomenė, privataus verslo pradžia, naujos mados tendencijos ir t. t.). Marškiniai, kaip objektas, buvo perduoti Estijos nacionaliniam muziejui ir sustiprins muziejaus nuolatinę parodą „Encounters “.

Tam tikru metu pasaulis pasikeitė, o marškinėlių sambūvis baigėsi. Marškinėliai ilgą laiką buvo laikomi tėvų karo drobėje, kol dėl nostalgijos pastarojo meto istorijoje XX a. 10-asis dešimtmetis vėl tapo populiarus ir šis drabužis galėjo būti panaudotas 10-ojo dešimtmečio partijoje.

Tie, kurie labai domėjosi mados istorija, sugebės atpažinti daugelį populiarių prekių ženklų, kurie prieš keletą dešimtmečių atsidūrė grąžinamojo perdirbimo dėžėje.

Medžiaga

Medvilnės

Matmuo

Aukštis × plotis × gylis: 80 × 50 × 10 cm

Inventorizacijos numeris

VKM A 1066:6

Autorių teisės

Estijos nacionalinis muziejus

Būsena

Tekstilės sandėliavimas ir (arba) kolekcija

Vaizdo kreditas

Estijos nacionalinis muziejus

Šis artefaktas tikriausiai buvo pagamintas vienoje iš Rumunijos stiklų fabrikų, kurių daug yra Transilvanijoje, o du populiariausi – Pădurea Neagră ir Tomești. Nepaisant to, kad stiklo pūtimas yra profesija, kuriai reikalingi individualūs įgūdžiai ir meistriškumas, šiuos objektus retai pasirašė jų kūrėjai, kurie paprastai priklausė stiklo kooperatyvams ar įmonėms. Komunistinio režimo sąlygomis juos valdė beatodairiška valstybinė įstaiga, paskirta veikti kaip vienintelė tiekėja, kuriai buvo tiesiogiai priskirtas stiklo pūstuvų darbas.

Nors paties artefakto kilmė neaiški, žinome, kad stiklo indai buvo gaminami Transilvanijoje nuo septintojo amžiaus pradžios, kai darbuotojai buvo atvežti iš Italijos, konkrečiau – iš Murano; ilgainiui prie jų prisijungė Vokietijos ir Slovakijos darbuotojai. Vėliau Transilvanijoje atidaryti Pădurea Neagră ir Tomești stiklai. Nuo vidurio iki komunistinio laikų daugumoje Rumunijos namų ūkių buvo rasta stiklinių žuvų. Įvaizdis, kad nacionalinės mitologijos metu tokios žuvys sėdi šalia austų lizdų kaip dekoratyviniai katodinių spindulių televizoriai. Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad apie 90–95 proc. pagamintų produktų buvo eksportuoti į JAV.

Objektas yra didesnės kolekcijos, kurią padovanojo privatus paramos teikėjas Marius Cazan, dalis. Po revoliucijos, kuri 1989 m. užgožė komunistinį režimą, naujasis Rumunijos valstijos muziejus paskelbė, kad priima plačiosios visuomenės artefaktus, kad jie būtų įtraukti į savo parodas ir archyvus, taip pabrėždamas jo vaidmenį pabrėžiant kasdienę istoriją ir naujausią Rumunijos praeitį. Daug šių žuvų muziejuje pateko į tokias parodas kaip Cei din lume fără nume (2012 m.) ir Muzeu3017 ( 2017 m.).

Artefaktas yra įprastas objektas, dėl kurio muziejai tik neseniai sutiko, kad jis būtų svarbus atsižvelgiant į istorinius įvykius ar didelę kultūrą. Per se tai nėra masinės gamybos objektas, nes jo gamybai reikėjo amatininko įgūdžių. Tai daugiau nei namų ūkio objektas, nes jis atspindi savininko gyvenimo būdą ir platų visuomenės požiūrių spektrą. Jis atriboja įprastą gyvenimą nuo režimo, tačiau taip pat parodo, kaip paprasti objektai galėtų padėti įteisinti valdžią tapdami režimo piktogramomis. Komunikacinėse dekoracijose prabangos demokratiškos ir prieinamos, nes suteikia galimybę namą paversti namu; šiandien tokie objektai dažnai suvokiami kaip kitsch.

Medžiaga

Stiklo pūtimas

Matmuo

30,5 x 10 x 6 cm (L x W x H)

Inventorizacijos numeris

C.Ob-0048

Autorių teisės

Rumunijos valstininko nacionalinis muziejus

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vladimir Bulza/autorių teisių NMPR

Vaizdo kreditas