Suklastoti realūs

Parodoje pristatomi falsifikavimai per visą istoriją, apibūdinant konkrečias istorines aplinkybes, paaiškinančias, kaip jos buvo sukurtos, jų interesus ir motyvaciją, jų poveikį ir tai, kaip jie galiausiai buvo atskleisti. Siekiame parodyti, kad klastotės turi ilgas istorines tradicijas ir priklauso ne tik mūsų laikams. Taip pat svarstome, kaip didinti atsparumą bandymams apgauti ir suklaidinti.

Paroda „Fake for Real“ – apžvalga

Šiame epizode mėginsime išsiaiškinti, kaip žmonės praeityje orientavosi neįrodomų religinių konstruktų pasaulyje. Kaip jie galėdavo nustatyti, kas yra tikra? Politikos ir religijos dvikova siekiant įtvirtinti savo teises į valdžią ir teisėtumą vyksta daugybę amžių. Kiekvienu laikotarpiu suklastojama tai, kas tuo metu labiausiai vertinama, taigi garsūs viduramžių falsifikatai ir klastotės turėjo stiprų religinį aspektą.

Klastotės ir tikėjimas – Europos istorijos namų virtualių ekskursijų serija

Mes, žmonės, turim įgimtą polinkį naudojantis prieinamais būdais tyrinėti ir stengtis paaiškinti mus supantį pasaulį bei geriau jį suprasti. Čia dėmesį skirsime falsifikatams ir klastotėms, susijusioms su palaipsniui besiplečiančiais europiečių horizontais: nuo geografinių atradimų iki šiuolaikinio mokslo.

Klastotės ir mokslas – Europos istorijos namų virtualių ekskursijų serija

Dabar esame skyriuje, skirtame įdomiai tautos kūrimo erai. XVIII ir XIX amžius Europoje buvo neramumų ir pokyčių laikotarpis. Imperijoms žlungant, jų griuvėsiuose radosi naujos tautos. Šioje parodos dalyje pamatysite patriotines flastotes, sąmokslo teorijas ir suklastotus įrodymus, naudotus per Dreyfus teismo procesą.

Patriotinės klastotės ir sąmokslo teorijos – Europos istorijos namų virtualių ekskursijų serija

Turbūt esate girdėję šią frazę: „tiesa yra pirmoji karo auka“. Nors nežinome tikslios šio posakio kilmės, turime pripažinti jo išmintį. Šioje parodos dalyje apžvelgiamos per karą naudojamų falsifikatų ir klastočių rūšys ir „geroji“ klastojimo pusė: etiškas klastojimas, teisėta klastotė.

Klastotės gėrio vardu – Europos istorijos namų virtualių ekskursijų serija

Šis epizodas susijęs su klausimu: ar valdžios nurodymu iš istorijos galima ištrinti asmens egzistavimą? Kodėl tokiais atvejais būdavo naudojama valstybės propaganda?

Manipuliavimas atmintimi – Europos istorijos namų virtualių ekskursijų serija

Šiame paskutiniame epizode apmąstome šių laikų problemas – laisvę rašyti ir skelbti visus norimus dalykus. ar tai yra absoliuti teisė, ar teisė, kuriai turėtų būti taikomi tam tikri apribojimai? Ar kai kurie tekstai yra tik destruktyvūs, ar visada verta apsaugoti saviraiškos laisvę? Tikriausiai girdėjote apie neapykantą kurstančias kalbas ir melagingas naujienas interneto ir socialinės žiniasklaidos kontekste, tačiau ši diskusija yra nauja...

Melagingų naujienų raida – Europos istorijos namų virtualių ekskursijų serija

Minėdami 2020-ųjų Žmogaus teisių dieną, pasižvalgysime po parodą „Fake for Real“ ir patyrinėsime saviraiškos laisvės, melagienų ir dezinformavimo sąlyčio taškus Europos istorijoje.

Su kuratore Joanna Urbanek

Antrajame Žmogaus teisių dienos vaizdo įraše prisijunkite prie mūsų parodos „Fake For Real“, kad pamatytume, kaip Dreyfuso byla ir antisemitizmo veiksmai pakenkė teisei į teisingą bylos nagrinėjimą, sukeldami tarptautinį skandalą.

Su kuratore Simina Badica

Emperor Geta marmuro viršininkas po damnatio memoraie akto – Romos imperijos, apie 200 dienos.

Uoliai derinant religiją ir politinę valdžią, romėnų imperatorių šlovę vainikuodavo sudievinimas – tapimas dievišku ir nemirtingu. Ir priešingai, didžiausia bausmė būdavo visiškas ištrynimas iš istorijos. Naujaisiais laikais šiai praktikai pavadinti atsirado sąvoka damnatio memoriae. Duomenys apie pasmerktuosius būdavo ištrinami iš registrų, jų testamentai panaikinami, jų atvaizdas sunaikinamas. Getos atveju – jis buvo nužudytas savo brolio Karakalos, su kuriuo dalijosi valdžia, paliepimu – vien už jo vardo minėjimą buvo baudžiama mirtimi.

© Fondazione Musei Civici di Venezia, Italija

Breviary su iliustracija, iš kurios matyti, kad Šv. Martialas po 1481 m. lankosi kepaluose – Burgundija

Metraštininko Ademaro Šabaniečio tvirtinimu, Šv. Marcialis, III a. vyskupas, palaidotas Limože, buvo vienas iš apaštalų. Ademarui pavykus įtikinti daugelį, išaugo Šv. Marcialio abatijos prestižas, tačiau šią istoriją užginčijo klajojantis vienuolis Benediktas iš Kjuzos, neradęs jos patvirtinimo ankstesnėje krikščioniškoje tradicijoje.

© Les silos, maison du livre et de l’affiche, Ville de Chaumont, Prancūzija

Paveikslėlis „žmoniška žuvis“ (Japonija, 1800–1823 m.)

Kartografai ir rašytojai savo darbus dažnai papildydavo iliustracijomis, kuriose būdavo vaizduojamos jūros pabaisos ir fantastiniai sutvėrimai, esą pasirodydavę jūrininkams ar netgi juos puldinėdavę. Ir Kolumbas tvirtino, kad jo matytos trys undinės – „ne tokios gražios, kaip sakoma“. Japonų „undinės“ vis dar buvo eksponuojamos Europos ir Amerikos įdomybių kambariuose bei muziejuose. Japonų kultūroje buvo tikima, kad ningijo turi mistinių gebėjimų. Papjė mašė, vata, medinis karkasas, apmautas (jaučio) žarna, žmogaus plaukai, ryklio žandikaulio detalės ir žuvies oda.

© Nationaal Museum van Wereldculturen, Nyderlandai

Vikšrų plaktukas – medžioklės vadovas, Frankfurtas, 1588 m.

Spaudos išradimas apie 1440-uosius sukėlė tikrą informacijos ir klaidingos informacijos antplūdį. Anų laikų nerimas dėl nekontroliuojamo turinio primena šių dienų nuogąstavimus dėl melagingų naujienų, tikrovės iškraipymų ir neapykantos kurstymo. Spaudos revoliucija pasiglemžė daug aukų. Dėl tekstų, susijusių su raganais, populiarumo kilo persekiojimo banga ir daugiau kaip du šimtmečius žuvo tūkstančiai tariamų raganų. Tuo pat metu didėjant europiečių raštingumui, jiems prieinamos knygos, brošiūros ir laikraščiai tapo jų kovos už pilietines teises ir galimybę pakeisti istorijos eigą priemonėmis.

© Europos istorijos namai, Belgija

Anoniminis pranešimas, kuriuo vaistininkas Davidas Welmanas kaltinamas raganosiu ir bevilfas – Lemgo, 1642 m.

Po vietos ginčo Lemgo mieste (vokiečių k.) atsirado daug tokių rašmenų, kaip šis. Po dviejų bandymų Welman buvo įvykdyta mirties bausmė.

© Stadtarchiv Lemgo, Vokietija

Piltdown Man

Mokslas stengiasi nustatyti faktus remdamasis empiriniais tyrimais. Deja, mokslininkų darbe neišvengiama šališkumo, O kai kurie iš jų mokslinius tyrimus sąmoningai iškreipia siekdami asmeninės naudos. Vienas tokių buvo Charlesas Dawsonas. Daugybė įtikėjusių 1912 m. Piltdauno žmogaus klastote buvo paleontologai, aistringai siekę savo teorijų patvirtinimo, o šios apgaulės atskleidimas užtruko 40 metų. Tai, kad ji buvo išaiškinta, įrodo mokslinio metodo stiprumą. Kitaip nei religija ar ideologija, mokslinės žinios gali būti įrodytos ir paneigtos.

Institut Royal des Sciences Naturelles de Belgique. © Bernard Fontanel, DEC.

„Ossian’s Swan Song“ vario graviūra, Johan Frederik Clemens – Kopenhaga, 1787

Svarbiais politiniais tautinės tapatybės formavimosi XVIII ir XIX a. Europoje įrankiais tapo istorija, literatūra ir menas. Ne vienos klastotės griebtasi atsiliepiant į raginimą „užpildyti spragas“. Kiekvienas „atradimas“ reiškė, kad tautos istorija būdavo atsekama iki pat neatmenamų laikų, o tuomet paskelbiama jos kultūrinė viršenybė. Daugelį jų atpasakodavo tautinis „homeras“, tvirtinant, kad viena ar kita tauta yra indoeuropiečių civilizacijos lopšys. Šių pasakojimų įtaka nesumažėdavo net ir išaiškėjus, kad jos išsigalvotos.

© Europos istorijos namai, Belgija

Ziono senjorų protokolų vertimas į čekų kalbą – 1925 m.

Sąmokslo teorijoje teigiama, kad kai kurios paslėptos, labai įtakingos žmonių grupės yra dramatiškų ir iš pirmo žvilgsnio nepaaiškinamų įvykių priežastis. 1903 m. „Tsarist Russia“ paskelbtuose Ziono senjorų protokoluose teigiama, kad buvo atskleisti žydų pasaulinio dominavimo planai. Šis klastojimas sąmokslo teorijos forma tapo įtakingiausiu antisemitiniu pastarųjų šimtų metų tekstu. Nors idėjos greitai buvo nuslėptos, jos išplito ir turėjo pražūtingų pasekmių.

© Europos istorijos namai, Belgija

Plakatas, kuriame paaiškinama Dreyfuso istorija, Prancūzija, 1899 m.

1894 m. buvo rastas dokumentas, kuriame buvo siūloma prancūzų karines paslaptis parduoti Vokietijai. Už tokį nusikaltimą negalėjo likti nenubausta. Paskubomis sukurpta byla buvo iškelta Alfredui Dreyfusui, vieninteliam žydų kilmės Prancūzijos kariuomenės generolo štabo karininkui. Remiantis suklastotais dokumentais, „slaptu dosjė“ ir pritemptomis „ekspertų nuomonėmis“, A. Dreyfusas buvo nuteistas už išdavystę, pažeminant jo karinį laipsnį ir visam laikui ištremiant. Vadinamoji Dreyfuso byla padalijo Prancūziją, pakurstė antisemitizmo liepsną ir atskleidė teisingumo sistemos šališkumo pavojų.

© Europos istorijos namai, Belgija

Amsterdamo asmens tapatybės kortelės centro pasipriešinimo asmens dokumentams suklastoti priemonės. Okupuotieji Nyderlandai, 1941–44 m.

Rašiklis, guminis spaudas, rašomoji mašinėlė, acetonas. Drąsių asmenų rankose per Antrąjį pasaulinį karą šie daiktai išgelbėjo tūkstančius. Negailestingas administracinis aparatas visoje Europoje leido nacių okupantams identifikuoti, deportuoti ir sunaikinti milijonus žydų bei visų kitų nepageidautinais laikytų asmenų. Nauja tapatybė galėjo išgelbėti nuo koncentracijos stovyklos. Klastojant dokumentus buvo galima vykdyti sabotažą ir šnipinėti. Turint reikiamus dokumentus, buvo galima kirsti sienas, o klastojant pirmojo būtinumo prekių korteles – išgelbėti žmogų nuo bado.

© Verzetsmuseum, Amsterdamas, Nyderlandai

Nyderlandų išlaisvinimo metu – 1945 m. naudota Paradummy

Pirmą kartą netikrus parašiutininkus (paramanekenus) sėkmingai panaudojo vokiečių pajėgos: taip 1940 m. okupuojant Belgiją ir Nyderlandus dėmesys buvo atitraukiamas nuo vietų, į kurias leidosi tikri kariai. Paramanekenai buvo gaminami taip, kad susinaikintų, todėl jų yra išlikę nedaug.

Fries Verzetsmuseum, Nyderlandai © Stichting Verzetsmuseum Fryslân kolection

Han van Meegeren, Christ ir Woman, suaugusieji, Nyderlandai, apie 1942

Hermannas Göringas už šį darbą sumokėjo 1650000 gigantų ir buvo įsitikinęs, kad jis perka Johanneso Vermeerio paveikslą. Hanas van Meegerenas, savo darbus pardavinėjęs kaip olandų senųjų meistrų kūrinius, susikrovė milijonus. Jam pavykdavo apkvailinti tiek meno ekspertus, tiek nacių kolekcininkus. Po karo kilus grėsmei būti apkaltintam kolaboravimu, jis prisipažino kaltu už menkesnę nuodėmę – klastojimą. Netikėtai išdavikas tapo nacionaliniu didvyriu, apmovusiu patį H. Göringą! Tiesa, šio patrauklaus viešo įvaizdžio susikūrimas greičiausiai buvo paskutinis jam pavykęs triukas. Aliejus drobėje.

© Museum de Fundatie, Nyderlandai

Įprastos šlepetės, pagamintos iš „Burberry“ languotą raštą imituojančios medžiagos

Klastotojai neleido laiko veltui pelnydamiesi iš vartotojiškos veidmainystės – noro turėti daugiau, mokėti mažiau ir rinktis naują prekę bei troškimo puikuotis statusu, unikalumu ir autentika. Ir vis dėlto panašu, kad kuo akivaizdesnės klastotės, tuo labiau jos plinta. Ironiško pirkėjo tendencija yra reiškinys, kai, protestuojant prieš kapitalizmą, pirmenybė teikiama ne originalui, o klastotei. Norint rasti sąmoningo netikrumo pavyzdžių, toli ieškoti nereikia: tai ir dirbtinis kailis, ir sintetiniai deimantai, ir veganiška oda.

© Musée de la Contrefaçon, Paryžius, Prancūzija

Roger Pfund banknotas „neklastotas“ – Ženeva, 2012 m.

Pinigų padirbinėjimas – antra pagal senumą pasaulio profesija – mena tokį pat amžių, kaip ir patys pinigai. Antikos laikais padirbimas paprastai reiškė mažesnį tauriojo metalo ir didesnį bazinio metalo kiekį monetoje, tuomet ją padengiant plonu aukso arba sidabro sluoksniu. Tačiau, tobulėjant kalimo ir spausdinimo technologijoms, tobulėjo ir sukčių įgūdžiai. Nuo tada, kai atsirado banknotai, vis didesni meninių ir techninių įgūdžių reikalavimai keliami tiek pinigų dizaineriams, tiek jų padirbėjams, kadangi vieni daro viską, kad pergudrautų kitus.

Ilga pinigų padirbinėjimo istorija žengia koja kojon su dizaino gudrybėmis ir mokslo avangardu. Šiuo metu šis banknotas yra geriausias bandymas gauti neklastotus pinigus. Jame dera šiuo metu patys pažangiausi saugumo elementai – saugūs spaustuviniai dažai, difrakcinė juosta, SPARK trafaretinė spauda, skaidrus polimerinis pasluoksnis – ir įmantri Roger Pfundo grafika.

© Numiservices Collection, Šveicarija

COVID-19: Infodemija

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) žodžiais, „2019-nCoV protrūkį ir atsaką lydėjo masinė „infodemija“ – pernelyg gausi informacija – tam tikra tiksli, o kai kurios – ne, dėl kurios žmonėms sunku rasti patikimus šaltinius ir patikimas gaires, kai jiems to reikia. Tačiau kas yra ta vadinamoji infodemija ir kaip ji susijusi su COVID-19 pandemija?

Šiame interviu organizacijos „EU DisinfoLab“ atstovas Alexandre’as Alaphilippe’as aptaria informacijos asimetriją, dezinformaciją ir sąmokslo teorijas, susijusias su koronaviruso protrūkiu. Jis paaiškina, kaip tai galiausiai paveikė visuomenes ir žiniasklaidą bei ką galima padaryti norint apriboti infodemijos plitimą.

„Mūsų burbuluose“

Socialinės žiniasklaidos platformos yra ne tik puiki žmonių bendravimo priemonė, bet ir skatina kurtis vadinamuosius filtrų burbulus. Jos atrenka informaciją ir apsupa mus dalykais, kuriems pritariame ir kuriuos esame pamėgę jau anksčiau. Šie filtrai iliustruoja visą vaizdą, nors iš tikrųjų ir toliau apsiribojame ribota žiniasklaidos aplinka, kuria dalijamasi su dažniausiai panašiai mąstančiais žmonėmis. Kadangi tokiuose burbuluose lieka nedaug erdvės skirtingoms nuomonėms ir alternatyviems šaltiniams, jie tampa puikia dirva melui sklisti ir tarpti.

© Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija

Suklastoti įsiveržėjai

Sužinokite, ar sugebėtumėte atpažinti dezinformaciją. Ši mūsų parodos dalis interaktyvi: naudodamiesi valdymo pultu, pamėginkite „nušauti“ klaidinančius socialinės žiniasklaidos ir naujienų įrašus prieš jiems pasiekiant ekrano apačią. Patikimas naujienas praleiskite arba taikykitės į jas žaliomis kulkomis. Faktus nuo pramano padės atskirti atidi nuotraukų, antraščių ir teksto analizė.

© Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija

Fredericko Burr Opperio „Puck“ iliustracija

„Žurnalistai“ pasakoja apie įvairias istorijas, kai kurios iš jų apibūdinamos kaip melagingos naujienos. Amerikos spaudoje ši sąvoka pirmą kartą pasirodė XIX a. pabaigoje.

© Kongreso biblioteka, 1894 m., Niujorkas, Jungtinės Valstijos