Blandine Smilansky, Europos istorijos namų mokymosi komanda
Tam tikrų renginių ir reiškinių palikimas, kaip Europos istorijos namų parodos dalys, pavyzdžiui, Šoa atmintis arba bendra ir suskaidyta Europos atminties paroda, atliko svarbų vaidmenį suvienijant ar padalijant europiečius. Mūsų muziejuje ir galbūt tik čia atmintyje parodoma kaip Europos istorijos sudedamoji dalis, kaip per diskusiją paaiškino Simina Badica, viena iš kalbėtojų ir Europos istorijos namų kuratorė. Todėl muziejui ypač svarbu surengti mokslinę diskusiją apie istorinę atmintį. Simina Badica, Ruramisai Charumbira ir Michael Rothberg specializuojasi svarbios istorinės atmintis Europos lygmeniu – komunizmas ir stalinizmas, kolonializmas, vergovė ir Holokaustas. Jų išsami ir niuansinė diskusija, kuriai padėjo Markus J. Prutsch, teigiamai atsakė į Europos istorijos namų direktorės Constanze Itzel įžangoje pateiktą klausimą: „Ar galime suvokti, kad Europa yra mąstanti erdvė, kurioje diskutuojame apie daugiakryptį prisiminimų poveikį vieni kitiems?“
Toliau pateikiamos diskusijų ištraukos. Visą renginį galite žiūrėti internetu čia.
Ruramisai Charumbira savo pastabas pradėjo pagerbdama viso pasaulio čiabuvių tautas, „kurių gyvybė buvo prarasta ir sužlugdyta, kad būtų galima sukurti šiuolaikinio pasaulio, ypač šiuolaikinės Europos, idėją.“ Ji pabrėžė, kaip turime prisiminti gyvybę, kai vyksta diskusijos, apie kurias kalbama. Debatuose ji iškėlė labai įtikinamą požiūrį į Europos istoriją ir atminimą iš Afrikos ir pasaulio istorijos mokslininko perspektyvos ir analizavo sudėtingą pokalbį apie kolonijinę atmintį Europoje. Pasak Ruramisai Charumbira, kalbant apie vergiją ir kolonializmą, „Europa linkusi naudotis nekaltumo kortele“. Jaučiamas reliatyvų pojūtis apie tai, kas įvyko už Europos ribų. „Tai vyksta kur nors kitur, kas atsitinka šokoladui ir kavai“, kaip ji pasakė įspūdingai. Priešingai nei, pavyzdžiui, Holokausto atveju, kai Europos teritorijos, turinčios mirties stovyklas ir masines kapavietes, buvo apgadintos, vergijos ir kolonializmo „nusikaltimai“ šiuo atveju nėra teisingi. Tai, kad priespaudos istorijos net neužfiksavo tie, kuriems ji įvyko, dar labiau sustiprina šią tendenciją varžyti europiečių ir Europos šalių atsakomybę. Socialinė ir kultūrinė istorija visame pasaulyje jau kurį laiką, tačiau ilgą laiką rašo Afrikos istoriją ir čiabuvių istoriją visame pasaulyje, buvo siekiama keisti tik kolonijininko įrašus.
Šis reiškinys yra juo labiau nepriimtinas atsižvelgiant į tai, kad kolonijinis smurtas, vykdomas už Europos ribų, apibrėžia ir išlieka Europos viduje. Europa buvo sukurta palaikant santykius su ne Europos teritorijomis, o vergovė ir kolonializmas labai prisidėjo prie to, kaip Europa susiformavo dėl atskirties ir išimtinumo. Kolonializmas yra kertinis akmuo būti europiečiu, o Ruramisai Charumbira turi įsišaknijusią Europos baltojo viršenybės idėją, taigi ir paveldėtą amneziją, kuri plinta laikui bėgant ir daugeliu atžvilgių apibrėžia mus visus. Šiandien judėjimo „Juodasis gyvenimas“ (angl. „Jlack Lives Matter“) matyti, kad ši Europos idėja, kad Afrika, kaip prastesnis žmogus, ilgą laiką prasiskverbė į Vakarų mąstyseną: kad ir šiandien kažkas turi sakyti, kad „juodasis gyvenimas yra svarbus“ yra tiesioginė nuoroda į juodaodžių, kaip žmonių, nederėjimą.
Ar Holokaustas vis dar turėtų būti laikomas vieninteliu svarbiausiu istoriniu atskaitos tašku Vakarų Europoje? Kaip nuo geležinės uždangos griūties Rytų Europoje buvo atminta ir aiškinama komunistinė praeitis? Ir kokiu mastu šie prisiminimai yra vienas su kitu susiję konkursai?
Pasak Holokausto studijų mokslininko Michaelo Rothbergo, „daugiamatės atminties“ sampratos, neabejotina, kad Holokaustas tebėra labai svarbus Europos visuomenei, ypač kalbant apie institucionalizuotą atminimą, taip pat apie mokyklų mokymo programas ir populiarią istoriją. Ši svarba išlieka net ir tada, kai ji užginčijama, pavyzdžiui, kai kiti prisiminimai siekia pripažinimo. Tačiau ši svarba yra nevienoda – yra skirtumų tarp viešojo ir privačiojo sektorių, kaip rodo tyrimai Vokietijoje; nacionalinės ir regioninės aplinkybės yra nevienodos; galiausiai šios atminties reikšmė yra sudėtinga ir sudėtinga. „Turime suvokti, kad Holokausto atminties istorija niekada nebuvo linijinė“, – sakė Michael Rothberg. Tai pasakytina ir apie kitus prisiminimus, jei manote, kad šiuo metu daugiau dėmesio skiriama vergijos ir kolonializmo atminimui arba komunizmo ir stalinizmo Europoje atminimo likimui.
Simina Badica, kurios darbas skirtas komunizmo atminimo ir atminimo temai, diskusijų pradžioje paaiškino pasikeitusią šios atminties padėtį. XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje komunistinė praeitis turėjo būti pamiršta, palaidota entuziazmo už demokratiją ir laisvosios rinkos šventę. Europos integracijos procesas sukėlė Rytų Europos visuomenių ir istorikų konfrontaciją su dideliu visa apimančiu Holokausto atminimu, kuris tapo tam tikru pavyzdžiu, beveik atminimo praktikos pavyzdžiu. Po oficialaus Holokausto pasmerkimo Rytų Europoje greitai sekė komunizmas ir stalinizmas. Nors Holokausto atminimas atsirado daugiausia kaip Vakarų Europos reiškinys, pats Holokaustas pirmiausia yra Rytų Europos tragedija, priminė Simina Badica. Tačiau šioje Europos dalyje ši atmintis išlieka antraeilė, palyginti su komunizmo atminimu. Pasak jos, jei tarp Holokausto ir stalinizmo atminimo buvo varžomasi, dabar jis „be galo“. Laikui bėgant tokių prieštaringų santykių potencialas sumažėjo, nes baigėsi pirmieji Vidurio ir Rytų Europos praeities komunistinio valdymo sąlygomis pripažinimo ir pripažinimo etapai. Nacizmas ir komunizmas vienas po kito paveikė Vidurio ir Rytų Europą, todėl iš tiesų buvo užtikrintas istorinės patirties ir suvokimo tęstinumas, taip pat buvo labai sudėtingi vaidmenys ir atsakomybė tose Europos visuomenėse – žmonės savo ruožtu tapo aukomis ir nusikaltėliais, ir atvirkščiai. Tai atliko esminį vaidmenį vėliau kuriant atminties naratyvus.
Kadangi žmonės baiminasi, kad Holokaustas praras savo svarbą, jei bus daugiau prisiminimų, arba bijo, kad Holokausto atminties svarba užkirto kelią stalinizmo ar kolonializmo atminčiai, svarbu priminti, kad Michael Rothbergas neveiks taip, kaip veikia. Būtent dėl to, kad Holokaustas tapo pagrindiniu, pradėjome kalbėti ir apie kai kuriuos kitus prisiminimus, nebūtinai tinkamais būdais, bet bent jau prasidėjo procesas. Holokausto išlyginimas nereiškia, kad jis turi būti reliatyvus: veikiau tai, kad kartu su Holokausto istorija yra kitų istorijų, gali padėti sukurti „dar labiau sudėtingas žmogaus teisių versijas“. Naujas atminimo darbas turėtų apimti ne tik aukų ir nusikaltėlių paradigmą, bet ir kitus žmones, kuriuos Michael Rothberg vadina „numanomomis temomis“. Visi kalbėtojai iš savo perspektyvos išreiškė mintį, kad daugialypės atminties sąveika yra tinkamas būdas – jų pasisakymai buvo raginimas, kad Michael Rothberg vadintų „sudėtingesnę kultūrinės atminties sferą“, kurioje yra daug centrų, sankryžų ir įsipainiojimo.
Ruramisai Charumbira ir Michael Rothberg paaiškino, kaip atminties procesai, susiję su Holokausto ir kolonializmo istorija, yra labiau susiję nei galima tikėtis. Michael Rothberg paminėjo kūrinių archyvą, kurį, be kita ko, sukūrė žydai ir juodieji intelektualai, bandantys suprasti nacių genocidą būtent atsižvelgiant į kolonializmo ir vergovės istoriją. Tokie žmonės kaip Hannah Arendt ir Aimee Césaire „boomerang efektas“ – kaip smurtas, įvykdytas už Europos ribų kolonijose, grįžo į Europą nacių smurto forma. Kaip priminė Rothberg, Holokausto atminimo procesas Europoje prasidėjo XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje (Eichmanno teismo procesas 1961 m. buvo svarbus įvykis), o tai atitinka dekolonizacijos karų ir procesų laikotarpį. Šie du dalykai, kurie vyksta tuo pačiu metu, neabejotinai turėjo būti susiję tarpusavyje. Prancūzijoje Alžyro nepriklausomybės karo metu Alžyrui palaikančių aktyvistų prisiminimai apie Holokaustą. Pietų Afrikoje judėjimas „antiApartheid“ iš esmės buvo Afrikos (Juodosios) žmonių judėjimas, o nedaug baltaodžių žmonių, kurie prisijungė prie šio judėjimo, daugiausia buvo žydai (daugiausia garsiai labai įsipareigojusi politinė pora „Ruth First“ ir Komunistų partijos Joe Slovo, prisijungusi prie ANC). Tam tikra prasme, kaip teigia Ruramisai Charumbira, gyventojai, kurie dėl rasės ir odos spalvos Europos istorijoje buvo traktuojami kaip prastesni, žydų ir juodaodžiai, tiek pertrūkę balta, suvokiami kaip Europos pranašumo jausmas.
Keletas intervencijų, visų pirma iš auditorijos, prisidėjo prie to, kad ši idėja būtų pagrįsta ir apsunkintų atminties diskursus. Paklaustas apie žydų genocido konkretaus žodžio priežastį, Michael Rothberg pabrėžė, kad nors žydų genocidui yra teisinga turėti išskirtinį žodį, kitų nacizmo aukų istorijoms tikrai reikia skirti daugiau dėmesio be konkurencijos. Romai yra tarp jų – jų istorijos atminimui trūksta pripažinimo ne tik nacizmo, bet ir vergijos istorijos Europoje kontekste. Romai jau 500 metų yra verguoti žmonės Rytų Europoje, priminė Simina Badica: tai visiškai nepamiršta, o rasizmas prieš šiuos žmones vis dar plačiai paplitęs visoje Europoje. Žiūrovams priklausantis asmuo taip pat atminėdavo Pirmojo pasaulinio karo atminimą kaip Europos atminimo elementą, kuris yra mažiau matomas, tačiau ne mažiau svarbus ir daugiasluoksnis. Rytų Europoje jos pabaiga atitinka daugelio tautinių valstybių nepriklausomybę, o kolonijinei istorijai, ypač visos Afrikos mastu, ji taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Šimtosios WWI metinės prisidėjo prie to, kad šie prisiminimai būtų dar labiau išryškinti, o visai neseniai COVID-19 pandemija nutraukė Ispanijos gripo amneziją – užmirštą epizodą, taip pat susijusį su WWI, kuriam bent jau akademinėje bendruomenėje dėl pastarojo meto įvykių bus skiriama daugiau dėmesio.
Siekiant suprasti, kaip kultūrinė atmintis veikia ir padeda formuoti viešus diskursus ir mąstyseną, būtina ir gana įdomu stebėti visuomeninio aktyvumo – žmonių, kurie važiuoja į gatves, kad atgautų savo orumą, palyginti su praeitimi, vaidmenį, kaip matyti visų pirma šiandien su kolonijinėmis atmintimis. Turėtume ne tik stebėti tokį aktyvumą, bet ir jame dalyvauti – kurti naujus prisiminimus, bendradarbiauti su jais, juos puoselėti ir kompleksizuoti. Būtent tokia agentūra išsaugo atmintį ir kaip kuriama istorija – ne akademinė istorija, o vietos istorija: šie du aspektai nėra tokie skirtingi, kaip galime manyti.