Serija „Debatų istorija“, Briuselis, Europos sostinė?

Briuselis „Europos kapitalas“, ar tai yra „miestų rinkodara“ prieš atsirandant šiai sąvokai?

Chloé Deligne pabrėžia, kad istorija visų pirma yra istorija; ji suformuota į mokslinę akademinę discipliną, kad ji taptų mokslu, bet visų pirma tai yra pasakojimas, apie kurį kalbama. Istorinį naratyvą sudaro vaizdų ir pasakojimų galia.

Terminas „sostinė“ reiškia didelį šalies, šalies ar tautų federacijos miestą, yra palyginti naujas. Prancūziškai žodis „sostinė“ vartojamas XVI a. kaip referencinis miestas. Šis epochas įžvelgia šiuolaikinės valstybės genezę, kurios kulminacija bus XIX a. sukūrus tautines valstybes, kurių kiekviena turi savo sostinę. Todėl žodis „sostinė“, reiškiantis miestą, kuris yra pagrindinė institucijų būstinė, yra žodis, kuris atsiranda palaipsniui kuriant valstybę. Kalbant apie ankstesnius laikotarpius, šis žodis neturi didelės reikšmės. Galime kalbėti apie teismo gyvenamosios vietos miestą, galime kalbėti apie pagrindinį ekonominį branduolį (daugelis Šiaurės Vakarų Europoje), tačiau kai kalbame apie savo regionus (buvusius Pietų Nyderlandus), centralizuotos valstybės, t. y. tautinės valstybės, idėja yra procesas, kuris bus dar lėtesnis nei kitose Europos dalyse (Belgijos sukūrimas 1830 m.).

Todėl ši sąvoka „kapitalas“ Belgijoje yra labai nauja. „Svarbos“ sąvoka yra prasmingesnė Briuseliui; pirma, buvusiuose Nyderlanduose, o vėliau – pačioje Belgijoje ir galiausiai Europoje. Ypač svarbi perteikiamų diskursų ir vaizdų svarba. Jei norite būti kažko centru, turite parodyti, kad esate to ko centras. Nuo XII- 13-ojo amžiaus Briuselio elitas savo miestui reklamuoti naudoja vaizdus, kuriuose augina šį centrą. Pavyzdžiui, Briuselio centras buvo primestas Leveno miestui, iš kurio pasitraukė pirmoji Brabanto valdytoja; ji taip pat buvo paskelbta Antverpeno, kuris jos naudai atliko svarbų ekonominį vaidmenį, atžvilgiu. Keletą kartų Briuselis sugebėjo atgauti viršutinę ranką, kad būtų užtikrintas tam tikras tęstinumas.

Ilgą laiką Briuselio svarbą sukrėtė istorijų ir vaizdų kūrimas, o ne tai, kad institucijos jį pripažino sostinėmis; jis taip pat buvo sukurtas automatiškai, nes jį buvo galima laikyti išorės subjektu, palyginti su kitais asmenimis, kurių reikalavimai gali atrodyti labiau akivaizdūs.

Ar galime pasakyti, kad Charles V lėmė Briuselio Europos likimą?

XVI a. Briuselis buvo pripažįstama valstybė, „Princelijke Stadt“, t. y. nuolatinė princo valdžios gyvenamoji vieta. Miestas priklauso buvusių žemų šalių, įskaitant šiuolaikinius Beniliukso regionus ir dalį Šiaurės Prancūzijos, miestų tinklui. Roel Jacobs teigia, kad tuomet valdžia buvo paveldimo karinio elito, kuris nuolat juda, rankose; buvo vietų, kuriose valdžia išliko dažniau nei kitur, o Briuselyje šį statusą sugebėjo įgyti nuo XIII iki XVI a. ir jį išlaikyti. Karolio V (1515–1555 m.) atsinaujinimas yra labai svarbus Europos istorijos laikotarpis; jis yra svarbus veikėjas, padedantis jį suprasti, tačiau turintis kritinių ir visuotinių pasekmių. 1560-asis dešimtmetis turėjo turėti didelį poveikį visoje Europoje ir šie istoriniai įvykiai įvyko Briuselyje.

Miesto elitas atliko svarbų vaidmenį Briuselio, kaip prinso gyvenamosios vietos miesto, likime. Kai karaliui reikėjo pinigų, jis kreipėsi į prekybininkus, amatininkus, t. y. miestų gyventojus. Karinės galios monopolį turintis aristas darė spaudimą, kad gautų atlygį, ir daugeliu atvejų prisidėjusios šalys kruopščiai derėjosi, kad mokėtų kuo mažiau. Briuselio prekybininkai laikėsi kitokio požiūrio: jie buvo pasirengę mokėti daugiau, nei buvo prašyta. Pavyzdžiui, jos finansuoja Aula Magna/Great State Hall for Philip the Good – Duke of Burgundy Coudenberg rūmuose (1452–1460). Taip yra todėl, kad Briuselio gyventojai tikėjosi ekonominės naudos iš teismo Briuselyje. Viduramžiais niekas nebuvo brangesnis nei Burgundijos herbas ir jo teismas. Švęsdami sutartį, gimimą, vestuvę, jie suorganizavo gražias partijas, kuriose pinigai buvo tiesiogiai išmesti iš durų ir langų. Šis klientas tuo metu galėtų sau leisti pigiausią produktą: juostelės, pagamintos iš aukso ir sidabro siūlų. Briuselis ketino įsitvirtinti kaip šios prabangios juostos gamybos centras. Briuselyje sėkmingai įgyvendinta savanoriška investavimo politika siekiant tapti princa gyvenamuoju centru, susijusiu su prabangos produktų gamyba.

Jei Briuselis užėmė svarbią politinę poziciją ir tapo princo gyvenamosios vietos miestu, o vėliau sostine, jis nebuvo primestas konfrontaciniu būdu. Burgundijos gyventojų atvykimas į Briuselį ir Europos institucijų atvykimas yra panašūs; panašumai, susiję su Briuselio dvasia, kurią iliustruoja miesto simbolių pasirinkimas. Todėl įdomu palyginti Antverpeną ir Briuselį, kad būtų galima suprasti šią miesto dvasią (Manneken-Pis į Briuselį, romėnų kareivis, pralaimėjęs Antverpeno milžiną).

Ar šiandien Briuselyje yra Europos „burbulas“?

Ar Briuselyje yra įvairių bendruomenių, kurios gyvena be kontakto ar bendravimo? Ar ši Europos bendrija jaučia priklausymo Briuseliui jausmą? Koks rašytojo požiūris į miestą?

Grażyna Plebanek savo romane „Neteisėtas ryšių palaikymo subjektas“, kuriame vaizduojami Eurokratai, sako, kad jie turi savo žargoną, tarsi gyventų atskirai pasaulyje. Žinoma, Briuselyje yra Eurocrat burbulas, tačiau tai nėra vienintelis. Taip pat yra ir kitų burbulų, susijusių su pilietybe ir (arba) kartomis.

Pavyzdžiui, lenkų bendruomenė Briuselyje sudaro atskirą burbulą; jie atvyko dirbti, po kurio laiko grįžta į Lenkiją neintegruodami ir turi mažai ryšių su miestu ir jo gyventojais. Taip pat turite antrosios ar trečiosios kartos imigrantų iš Maroko arba Kongo burbulą. Jie labiau sąveikauja su miestu. Žvelgdami į miesto sociologiją, galime pastebėti, kad jo teritorijos iš tiesų nėra mišrios. Ypač svarbios kai kurių kultūros institucijų iniciatyvos, kuriomis siekiama skatinti bendruomenių susitikimus priimant įvairios kilmės menininkus (pvz., KVS arba teatro National). Iki šiol auditorija daugiausia tebėra belgiška, tačiau padėtis keičiasi. Kai kuriuose kultūros centruose, pvz., Pianofabriek Sent Gilles mieste, skirtingos tautybės jau yra mišrios. Grażyna Plebanek Briuselyje gyvena beveik 15 metų. Michel Dufranne (RTBF) jai pasakė, kad ji yra „zinneke“, kuris populiarioje kalboje reiškia asmenį, gyvenantį Briuselyje, turintį keletą kultūrinių tapatybių ir vertinantį šią ryšio įvairovę. Šis terminas „zinneke“ suteikia asmeniui „statusą“. Galima gyventi ir meilėti Briuselyje, tačiau tuo pačiu metu jaustis lenkiškai iš Varšuvos. „Zinneke“ yra daugybė Briuselyje.

Roel Jacobs nurodo, kad Briuselio etninė tauta yra „ketje“, o kitų šalių šaknys – „zinneke“. Šios dvi sąvokos yra teigiamos ir kartu sudaro miesto bendruomenės tapatybę. Miestas turi bendrauti su išoriniu pasauliu (mes importuojame, transformuojamės ir eksportuojame). Tai yra priešiškumas nacionalizmui. Miestai apie tai jau seniai žino; jie rašo savo istoriją tiek iš vidaus, tiek iš išorės.

Tai nėra Briuselio ypatumas: XVI a. pasiimkite Antverpeną. Didžiausia spausdintoja Antverpene (ir Antverpenas atliko pagrindinį vaidmenį spausdinimo ir vertimo srityje) buvo prancūzų spausdintuvas Plantin. Didžiausias to meto spekuliantas, kuris padvigubino Antverpeno miesto teritoriją įkūręs „Nieuwstraat“, buvo iš Lježo.

Kitas pavyzdys: Flandrijos šalininkai. Pagrindinės menininkų, vadinamų flamandų priedais, ypatybės yra tai, kad jie taip pat nebuvo nei primityvūs, nei apskritai flamandai. Rogeris „de la Pasture“ yra iš Prancūzijos karališkojo miesto Tournai; jis persikėlė į Briuselį, nes ten buvo Burgundijos teismas, ir pakeitė savo pavardę į Vander Weyden. Jo bendradarbis arba mokinys vadinamas Memlingu (atvykusiu iš Memlingeno netoli Mainco); jo portretai yra teismo darbuotojų arba teisme dirbančių finansuotojų. Tada Memlingas dirbo Briugėje, kur tapė daug Italijos bankininkų ir prekybininkų portretų. Šiame tarptautiniame ir atvirame kontekste paliekame nacionalistines pastabas ir nereikia kelti klausimo, ar šie žmonės kalbėjo prancūziškai, ar nyderlandiškai. Miestai, kurių sėkmė grindžiama atvirumu išoriniam pasauliui, gali būti laikomi Europos centrais.

Koks yra Europos institucijų ir Eurokratų veiklos poveikis miestui?

Ar Eurokratai yra „nauji aristokratai“? Cituoti vieną iš Europos istorijos namų lankytojų: Eurokratų burbulas gali būti vertinamas kaip elitistas dėl jų pajamų, kurios yra daug didesnės nei daugumos kitų Briuselio gyventojų, net jei Europos institucijos taip pat įdarbina mažų garantijų ir pajamų neturinčius rangovus. Chloé Deligne pabrėžia, kad dėl bendro gyvenimo toje pačioje bendruomenių erdvėje, kurioje nevienodai pasiskirsto turtas, kyla pastebima įtampa. Praėjus praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio entuziazmui, XX a. 9-ajame dešimtmetyje Europos institucijų buvimas mieste tapo būtinu kelrodžiu.

Nuo šio šimtmečio pradžios tarp šių labai dideles pajamas gaunančių gyventojų (kurie negali apsiriboti vien tik Eurokratais) ir kitų gyventojų grupių kilo įtampa. Tokia padėtis didina neteisybę ir nepasitenkinimą. Be to, kyla klausimų: Briuselis, Europos sostinė, bet kam? Kam naudingiausia?

Nekilnojamojo turto dinamika, kurią lemia Europos institucijų steigimas ir naujų gyventojų antplūdis iš visų šalių, prisideda prie itin didelės socialinės, finansinės ar ekonominės įtampos. Į šią įtampą reikia skubiai atsižvelgti, kad padėtis nepablogėtų.

Kiek šiuo metu Briuselis yra „menistinė sostinė“?

Ar Briuselis yra kūrybiškumo įkvepiantis miestas? Kam mieste atstovauja menininkai? Kas yra meninis kapitalas? Kuo šis menininkų dalyvavimas atstovauja gyventojams? Ar tarp jų vyksta dialogas? Šis dialogas yra viena iš Wiels veiklos sričių.

Dirk Snauwaert nuomone, sąvoka „sostinė“ kultūros ir meno srityje neturi vietos. Kai kurie miestai yra svarbesni meninei kūrybai ar sklaidai, tačiau tai nėra su sostinės funkcijomis susijęs klausimas. Kalbant apie tarptautinį menininkų buvimą Briuselyje, paminėtini daugiausia XIX ir XX a. pavyzdžiai: Briuselis buvo rašytojų tremtyje (pavyzdžiui, Karlo Markso, Viktoro Hugo) arba Nyderlandų menininkų kolonijų priimančioji šalis; „La Monnaie“ operatas yra Vagnerio miestas, nes „Vagnerio repertuaras“ Prancūzijoje yra uždraustas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Briuselyje taip pat vyko intensyvi meninė kūryba, ypač su Art Nouveau, kuris tarptautiniu mastu taip pat vadinamas separatistu.

Šiuo metu kūrybos Briuselyje ypatumas (ir ši tendencija didėja) yra susijęs su specialistų išradingumu (t. y. tie, kurie turi meninę praktiką, pakeičia žodį menininku) ir tarpdalykiniu aspektu, kurio pasaulio centras neginčijamai yra Briuselis. Šis reiškinys prasidėjo prieš 30 metų ir dėl „Kunstenfestivaldesarts“ šios tarpdisciplininės iniciatyvos buvo sujungtos. Wiels jau dešimt metų taiko rezidavimo programą, pagal kurią ne tik priima Europos menininkus siaurąja institucine prasme, bet ir atviresne bei diasporine prasme, nes meninė praktika pati yra europietiška, neatsižvelgiant į specialisto kilmę. Iš pradžių „Flandrijos banga“ buvo „Flandrijos banga“, kuri atsirado XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kuriame menininkai iš šokio, naujos žiniasklaidos, muzikos, teatro, literatūros ir filmų rinko ir įtvirtino tarpdalykinę praktiką Briuselyje (Anne Teresa de Keersmaeker, Wim Vandekeybus, Jan Fabre, Alain Platel ir t. t.). Tuo pat metu menininkai, kuriuos pritraukė naujų formų ir raiškos sričių tyrinėjimas, atvyko į Briuselį ir galiausiai ten gyveno. Tai tapo įmanoma dėl palyginti mažų nekilnojamojo turto kainų ir erdvės prieinamumo.

Menininkai nebegali gyventi Amsterdame, Paryžiuje, Londone ar net Berlyne – tai mūsų meno burbulas. Tačiau Berlynas tebėra pagrindinis miestas, daugiausia Rytų Europoje, Vienoje daugiau kalbama apie buvusiąją Jugoslaviją; Briuselis visų pirma nekreipia dėmesio į ką nors, bet yra tirpstantis indas.

Tačiau Briuselis turėtų dėti daugiau pastangų šiai padėčiai įtvirtinti.

Ar Europos kūrimas nesuteikia galimybės peržengti „kapitalo“ sąvokos ribas?

Grażyna Plebanek mano, kad šiame globalizacijos amžiuje žmonėms taip pat reikia vietos žymių ir simbolių; ji nemato kito Europos miesto, kuris įkūnija šį kosminio ir netikėto miesto, kuriame jau ir taip yra labai daug tarptautinių gyventojų, aspektą.

Dirk Snauwaert primena, kad Briuselis dažniausiai minimas kaip Europos institucijų būstinė, tačiau jis taip pat yra NATO būstinė.

Chloé Deligne patvirtina, kad joks oficialus dokumentas neteigia, kad Briuselis yra Europos sostinė; šis terminas vartojamas bendrinėje literatūroje, naratyve. Siekiant patenkinti šį simbolių poreikį, būtų galima atskirti „buveinės“ ir „kapitalo“ sąvokas, kad neatsirastų tautinės valstybės reprodukcijos.

Kadangi Belgijos ir Briuselio tapatybė yra „lengva“ tapatybė, galbūt gali būti, kad įvairovė taptų šios tapatybės sudedamąja dalimi, siūlo Roel Jacobs. Toks požiūris yra neįprastas, nes mes vis dar esame įsišakniję nacionalinių valstybių parengtuose refleksuose.

Bet kuriuo atveju Europai būtų netinkama veikti kaip nauja tautinė valstybė.