Atsakomybės ribojimo pareiškimas
Tai mašininis vertimas, sugeneruotas Europos Komisijos vertykle „eTranslation“ , kad galėtumėte suprasti šio puslapio turinį. Susipažinkite su naudojimo sąlygomis.
Balandžio mėn. pabaigoje man teko garbė pagrindinį dėmesį skirti pagrindinei Europos Parlamento diskusijų salei ir pasakyti įžanginę kalbą „Hope and History“, skirtą EuroClio metinei konferencijai.
Tai istorijos mokytojų iš visos Europos grupė, suburta bendradarbiaujant su Europos istorijos namais – Briuselyje esančiu muziejumi, kuriam pavesta turėti viešąją erdvę nuolat kintančiai Europos istorijai.
Nusprendžiau necukrinti jokių tablečių, paklausiau susirinkusių mokytojų, kokia viltis jiems atrodė šiuo metu, ir sulaukiau atsakymų, kurių tikėtumėtės.
Pastaruoju metu jaučiausi labai prieštaringa vilties idėjai. Mano draugė Ece Temelkuran mano, kad tai „pernelyg minkštas žodis“, ir teigia, kad gyvename tuo metu, „kai mums gali tekti imtis veiksmų net ir tada, kai nėra vilties“. Tam tikra prasme esu linkusi su tuo sutikti. Nebėra vilties, kad ateitis bus švelni, paprasta ir stabili, su visais jau vykstančiais ir neabejotinai būsimais ekologiniais ir politiniais neramumais, tačiau nesu tikras, kad daugelis žmonių vis tiek iš tiesų „prašo“.
Tvirtinu, kad galime tikėtis gyventi prasmingą gyvenimą, kurį animuoja aiškumas, vaizduotė ir veiksmai – tai receptas, suteikiantis prasmingą viltį, kurią pasiskolinau iš Rebeccos Solnito „Hope In The Dark“, kad susisteminčiau savo adresą.
Aiškiai matydami matome, kad mūsų krizių priežastis yra mūsų įstrigusi istorija, o ne esminė ir esminė neišvengiamai blogos žmonijos nesėkmė.
Jei drįstume įsivaizduoti, ieškotume ir rastume vietų ir žmonių, kurie susiduria su šiuo laikotarpiu ir reikalauja kolektyvinio atstovavimo, kad kartu kurtume savo alternatyvas mūsų žlungančioms sistemoms. Konferencijoje pasidalijau Regeno Melburne’o, Stavangerio ateities forumo Norvegijoje, Lenkijos jaunimo judėjimo „Plan for Generations“ istorijomis.
O jei imsimės veiksmų, visi galėsime sekti jų pavyzdžiu ir daryti tą patį.
Manau, kad visi mokytojai mūsų bendruomenėse atlieka svarbų vaidmenį įkvepiant visus tris šiuos dalykus. Ypatingas istorijos vaidmuo turbūt yra priminti mums, kad viskas keičiasi, sistemos keičiasi iš tiesų esminiais būdais, jei ir kai imamės aiškumo, vaizduotės ir veiksmų.
Po šios diskusijos mano nuostabioje vietoje apsilankė Laurence Bragard, o Guido Gerrichhauzen nuvyko į trumpą ekskursiją po Europos istorijos namus. Mano mėgstamiausia vieta muziejuje? Ekspozicija, vaizduojanti fašistinę literatūrą ir XX a. ketvirtojo dešimtmečio Europos svajotojų literatūrą. Tai buvo galingas mano minties atspindys, manau: įrodyti teigiamą aiškumo, vaizduotės ir veikimo galią tamsiais laikais; akivaizdus priminimas, kad graži Europos svajonė kilo liepsnos fone, o ne ramiai ir tyliai.
Ateitis nebus lengva, ji nebus tvarkinga ir kontroliuojama. Viskas iš tiesų bus labai įspūdinga.
Tačiau šiuo požiūriu gali būti didelis grožis ir prasmė. Kita vertus, jų gali būti dar daugiau.
Tai, kad negalime tiksliai žinoti, koks bus kiekvienas kelio etapas, ir jaustis kaip, neturi mums trukdyti pradėti eiti šiuo keliu.
Jonas Alexanderis yra apdovanojimus pelniusių piliečių – Kodėl tinklalaidės „Kaip išsaugoti demokratiją“ (angl. How To Fixing Everything Is All Of Us) bendraautoris, Harvardo Kenedžio mokyklos Demokratinio valdymo ir inovacijų centro kviestinis bendradarbis ir vienas iš naujojo piliečio projekto įkūrėjų?
Sužinokite daugiau apie „Vilties manifestą“ ir atsisiųskite jo kopiją ne daugiau kaip 24 kalbomis.
