Diskusija „Europos pokario laikotarpiai“

Pagrindinės istorijos datos: kokia svarba?

Tam tikrų metų ar net dienų nustatymas kaip lūžio momentų istorijoje yra gana įprasta praktika, nes tai gali patvirtinti daugybė knygų. Jis gana populiarus tarp leidėjų, žurnalistų ir plačiosios visuomenės; ji netgi gali būti vertinama kaip tam tikra mados ar hipotezė, ypač šiais laikais „meninės infliacijos“ kontekste. Šį svarbų momentą, apie kurį jis gali rašyti, reikia rasti ir nurodyti beveik kaip istorijos autorius. Iš tiesų, kaip pabrėžė Patel, „Nuo klausimų, kuriuos mes uždarysime, priklausys, kokį lūžį matysime“, o tai atveria daug galimybių. Pető aprašytu „pasisavinimo“ procesu, vadinamojo atminties politikai, tam tikromis datomis reinvestuoja naują turinį, suteikdami jiems prasmę, kuri atitinka jų ideologinę ir politinę darbotvarkę.

Europos postwar periodų autoriai tikrai skirtingai vertina sąvoką „laikotarpis“, o ne „momentas“ ir palygino tris skirtingus laikotarpius. Jie daugiausia dėmesio skyrė pokario laikotarpiams (arba vadinamiesiems „sorties de guerre“ prancūzų kalba), o ne karo laikams, todėl galima lanksčiau aiškinti įvykius ir procesus, kaip paaiškino Rousso: „Kai dirbate karo laikotarpiu, turite gana griežtą chronologiją, kai dirbate pokario laikotarpiu, žinote, kur pradedate [bet] ne tik ten, kur pasibaigiate.“ Pokario laikotarpiai – dar vienas istorikas, pvz., Tony Judt, kuris studijavo jau anksčiau, o jo atveju daugiausia dėmesio skiriama tik 1945 m. – tapo daugiau nei lūžio taškais: pokario laikotarpis – tai laikas, kai kuriami nauji dalykai, sudarantys sąlygas naujam istorijoje epochui.

1989 m., naujos eros pradžia?

Jei šaltasis karas iš tiesų buvo karas, kad ir koks būtų karas, kuris buvo lyginamas su Pirmuoju ir Antruoju pasauliniais karais, ir ar 1989–1991 m. yra šaltojo karo pabaiga, kodėl laikotarpis po 1989 m. nebuvo vertinamas kaip laikotarpis po karo? Rousso paaiškino, kaip ši užduotis buvo įdomi, pavyzdžiui, kai istorikas Johnas Horne, vienas iš knygos autorių, taikė „protų demobilizavimo“ sąvoką, kurią jis iš pradžių sukūrė siekdamas apibūdinti po WWI kilusius mąstyseną, laikotarpiu po 1989 m.

Conway pabrėžė, kaip po 989 metų, kaip pokario, žvelgiama į realią jų reikšmę. 1989 m. tikrai nebuvo „istorijos pabaiga“, kaip kai kurie teigė XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, tačiau Vidurio ir Rytų Europoje tai neįvyko, nes Vakarų Europos gyventojai tuo metu ją iš esmės suvokė. Tai buvo formuojamasis momentas visai Europai, taip pat ir ypač Vakarams. Be to, Conway teigė, kad tai buvo naujos eros pradžia, kuriai būdinga nauja (suvienytos) Vokietijos svarba, visų nepriklausomų nacionalinių valstybių (atkūrimas) sukūrimas, kapitalistinės Europos apibrėžties atsiradimas ir Rusijos marginalizacija Europos politikoje. Ar laikotarpį po 1989 m. būtų galima vertinti kaip ypatingą Europos istorijos erą, kuri galbūt baigiasi „Brexit’u“?

Istorinis ir dabartinis

Vienas ryškus šios diskusijos įkvėpimo įkvepiančios knygos bruožas yra jos regresyvus požiūris į tris aptariamus pokario laikotarpius, kaip rodo paantraštė „Pranešimas atgal“. Šis požiūris nėra naujas, kaip priminė R. Rousso, jį parengė prancūzų istorikas Marc Bloch, kuris aiškina, kaip istorikas, kaip dabar gyvenantis asmuo, neišvengiamai turi anachronistinį požiūrį į studijas. Dabartinė arba naujausia praeitis, kaip ir Europos postwar periodų autoriai, padeda išvengti teleologinių požiūrių ir linijinių požiūrių: pakeitus tvarką, kaip paaiškino P. Patel, ginčijamas priežastinis ryšys ir pateikiami nauji klausimai.

Šiandien klausimas dėl ryšio tarp praeities ir dabarties įgyja naują prasmę, – pasakė Pető savo šalyje Vengrijoje, bet ir kitose šalyse. „Mnemoninio karo“ kontekste tyrėjo padėčiai grėsmę kelia intervencinė valstybė, kuri teigia, kad grįžtant prie faktų siekiama iš naujo apibrėžti, kas yra humanitariniai, socialiniai mokslai ir istorija. Pasak Pető, istorikams ir mokslininkams apskritai kyla pavojus mokslo ateitimi.

Apie Europą.

Atsižvelgiant į tai, kokia Europos perspektyva į istoriją, ypač į laikotarpį po 1989 m., šiandien yra tinkama ir tinkama? Pasak Conway, Europos Sąjungai sunku turėti istoriškai žinomą istoriją apie savo dabartinę padėtį, nes ji kažkiek kalina XX a. praeities istorijoje įsišaknijusį naratyvą. Jis taip pat paaiškino, kad naudingiau žvelgti į Europos XIX a. istoriją, kad būtų galima suprasti, kas įvyko po 1989 m. ir kaip tai lėmė tai, ką Europa jaučia šiandien.  Nuo 1848–1870 m. iki laikotarpio po 1989 m. galima nustatyti analogijas, pvz., (naujųjų) valstybių skaičiaus didėjimą.

Pető nuomone, pagrindinis klausimas yra legitimumas kalbant apie europinę istorijos perspektyvą. Norint laikytis tokios perspektyvos, reikia atsisakyti „šviestos stebulės“ pozicijos ir taikyti savikritiką; apsvarstyti alternatyvas, praleidimus ir kitus balsus, į kuriuos iki šiol nebuvo atsižvelgta, ir išsiaiškinti, kaip užduodami ar neužduodami tam tikri klausimai, atsižvelgiant į tai, kokie siekiai. Šis teisėtumo klausimas ypač svarbus tuo metu, kai jam kyla abejonių dėl naujo Europos ir Europos vienybės reikšmės supratimo.

Kaip pabrėžė Rousso, šiandien, pavyzdžiui, nebegalima rašyti apie Europos istoriją kaip politinės utopijos istoriją, kaip tam tikrą pažangą darantį judėjimą, kuris daugiausia grindžiamas laikotarpiu po 1945 m., remiantis prielaida, kad Europa buvo pastatyta siekiant išvengti karo. Pažvelgus į Europos integracijos istoriją gali būti lengviau išvengti šių spąstų: iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos, praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje, Europos bendrija buvo tik viena iš daugelio politinių galimybių ir mažai tikėtina, kaip paaiškino Patel: „vėliausias tarptautinio bendradarbiavimo etapas“. Todėl tai nebuvo toks lemiamas veiksnys siekiant taikos Europoje: pokario susitarimas iš esmės buvo užbaigtas prasidėjus Europos integracijai. Europos bendrija veikiau atliko svarbų vaidmenį, o vėliau, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, ypač pietinėje ES dalyje, padarė pastebimą poveikį socialinei taikai ir sukūrė perėjimo prie demokratijos formas.

Visi kalbėtojai pripažino, kad gyvename neramiais laikais, susiduriame su naujomis realijomis, be abejo, destabilizuojančiomis, jei žvelgsite į diskursą apie Europą ir patį Europos integracijos projektą. Ar, kaip muziejų specialistai ir mokslininkai, dirbantys šiuolaikinės Europos istorijos klausimais ir siekdami „europinti“ požiūrį į praeitį, šiek tiek atsiliekame ir neseniai, prieš 10 metų, gyvename daugiau nei dabar? Kaip galime kalbėti su žmonėmis, praradusiais kelią suprasti Europą ir taip ją vertinti kaip išnykusią tikrovę?

Diskusija parodė, kad jei galima teigti, kad po 989 m. Europoje praėję 989 metai sudaro atskirą istorinį laikotarpį, turintį savo savybių, dabar jis yra pasibaigęs ir kad nėra nei pakankamai, nei tikslinga pabandyti analogiškai pažvelgti į XXI a. Europą, kaip tiesiog naują to paties vadovėlio skyrių, o ne visą naują vadovėlį.

Per aktyvias diskusijas, vykusias Europos istorijos namuose, buvo iškeltas naujas klausimas, dėl kurio dar galima diskutuoti: Ar šiandien atsidūrėme prieš karą, ar po karo? Ar net ir karo laikotarpiu?