Trasa arba iždas

Abu krūmai priklauso V.I. Lenino asmenybės kultui, kuris prasidėjo TSRS ir išplito visame rytiniame bloke įsikūrus socialistiniams valstybės režimams. Jie liudija, kaip muziejai laikui bėgant tvarko artefaktus. Jie kilę iš 1951–1955 m. Bukarešte įsteigto Lenin-Stalin muziejaus (kaip Central V.I. Lenin muziejaus Maskvoje filialas), kuris iki 1990 m. veikė įvairiose giose. Krūmai greičiausiai atvyko iš TSRS XX a. šeštajame dešimtmetyje, nors po 1945 m. tokios skulptūros taip pat buvo gaminamos vietoje. Šiuo metu tiriama sovietų įkvėpto muziejaus istorija.

Šie du krūmai atspindi Rumunijos ir viso Rytų bloko, įskaitant TSRS, kuri po 1945 m. tapo hegemonine jėga Vidurio ir Rytų Europoje, santykius. Centrinis V.I. Lenino muziejus Maskvoje taip pat turėjo filialus keliose Rytų bloko šalyse, kiekvienoje iš jų plačiai atkartojant centrinio muziejaus pateiktą pavyzdį. Komunistų lyderių statulų sunaikinimas per 1989 m. prieš komunistines revoliucijas visame rytiniame bloke yra pagrindinių komunizmo veikėjų dedezijos istorijos dalis – nuo jų statulių griovimo iki jų perkainojimo tokiose vietose kaip Grūtas parkas ar Memento parkas, prie kurių priklauso šie būstai.

1990 m. naujai įsteigtas Rumunijos valstijos muziejus paveldėjo pastatą ir didelę dalį Komunistų partijos muziejaus kolekcijų, kurias jis atleido arba išmetė. Vėliau ji nustatė, kad rūsyje buvo įrengta papildoma parduotuvė, kurioje antroje XX a. septintojo dešimtmečio pusėje buvo perkelti buvusio sovietinio muziejaus artefaktai. Šie du krūmai tikriausiai yra iš šio muziejaus eksponacijų ir buvo „slėpti“ šioje saugykloje, kai – vis dar komunistiniu laikotarpiu – Rumunija atsiribojo nuo sovietinės hegemonijos ir pasirinko nacionalistinę kultūrinę ir ideologinę kryptį. Taigi garsūs sovietinio komunizmo veikėjai buvo pakeisti nauja nacionaline mitologija, kurioje Rumunijos komunistų partija ir valstybė tapo tarpusavyje susijusios.

Tarp artefaktų ir atliekų yra daug sąsajų. Pirma, po to, kai Bukarešto režimas pasirinko nacionalistinę kryptį, abu būstai buvo nusivylę. Be to, po 1990 m. visi naujai įsteigto Rumunijos valstijos muziejaus artefaktai pradėti priskirti prie su menu susijusių estetinių kategorijų. Todėl krūmokšniai buvo du kartus sumažinti: kaip originalo atgaminimas ir priklausymas socialistų realizmo meno formai. Raudonasis bukas buvo eksponuojamas parodoje „Ciuma“ („Plague“) ir pašalintas iš masinės gamybos pasaulio, jį pakeitus ir netiesiogiai pavertus kitschu, kuris pats yra susijęs su manipuliavimu emocijomis. Po to jis buvo pamirštas kartu su pilkuoju būstu.

Medžiaga

Gipsas, toningas/lakas

Matmuo

61 x 34 x 32 cm (Graikijos Lenino); 52 x 24 x 21 cm (Red Lenin)

Inventorizacijos numeris

C.Sc-0001, C.Sc-0002

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

Autorių teisių NMRP

Plyta iš nugriauto Rakusch Mill pastato. Tai buvo pirmoji gamykla Celjėje, kurioje grūdai buvo malami garais. Gamykla pastatyta 1903 m. ir veikė iki 1935 m. Uždarius pastatą, jis buvo naudojamas „Rakusch“ prekybos bendrovės sunkiajai geležiai laikyti. Rakusch Mill plyšimo plytų struktūra buvo vienas iš labiausiai atpažįstamų pastatų Celjėje. Daugiau kaip šimtmetį tai buvo vartai į miestą. Nuo 2002 m. apleistas malūnas buvo saugomas kaip vietinės reikšmės paminklas, tačiau 2014 m. pastatą sukrėtęs gaisras užgožė jo likimą.

Rakusch Mill buvo šalia geležinkelio linijos, o tai reiškė, kad savininkai galėjo pigiai įvežti grūdus iš kitų Jugoslavijos dalių ir taip sumažinti miltų kainą. Gamykla priklausė Rakuscho didmeninės prekybos bendrovei, kuri jau tuo metu, kai vyko Austrijos ir Vengrijos imperija, buvo viena didžiausių tokių įmonių šioje Europos dalyje, užsiimanti verslu septyniomis kalbomis. Tuo metu, kai buvo Jugoslavijos Karalystė, daugiausia dėmesio ji skyrė Balkanų šalims.

Miestų akyse per daugelį metų Rakusch Mill įvyko daug pokyčių: jis tapo pramonės pasididžiavimo simboliu ir tapo apleistu ir apleistu pastatu pastaraisiais dešimtmečiais. 2014 m. lapkričio mėn. apleistame pastate kilo gaisras. Buvo padaryta tokia didelė žala, kad Kelės savivaldybė nusprendė jos neatstatyti, o nugriauti tais pačiais metais. Padedant Slovėnijos kultūros paveldo apsaugos institutui, dalis plytų buvo paimta iš Naujausios istorijos muziejaus „Celje“, kuris turi būti išsaugotas ateities kartoms kaip potencialus simbolis.

Rakusšo malūnas buvo vietos svarbos kultūros paminklas, tačiau po gaisro nuniokotas pastatas liko bevertės. Kubeliai, kuriuos savo kolekcijoje laiko Naujausios istorijos muziejus, galėjo lengvai atsidurti sąvartyne kartu su likusiais gamyklos griuvėsiais. Vietoj to, kaip muziejaus kolekcija, jos vertė išsaugoma kaip kultūros paveldo objektas. Jo galia priklauso ne tik nuo jo, kaip vieno iš svarbiausių Celjės pramonės pastatų, istorinės vertės, bet ir nuo to, kaip jis rodo kultūros paveldą ir kultūros paminklo, kuris dėl netinkamos priežiūros tapo laužu, likimą.

Medžiaga

Degtas molis

Matmuo

60x135x265 mm

Inventorizacijos numeris

745:CEL;S-23489

Autorių teisės

Celje naujausios istorijos muziejus

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

Matic Javornik

Masinis „Disco Polo“ reiškinys kilo dėl Lenkijos politinių ir ekonominių pokyčių po 1989 m. Tai buvo visuomenės dalies reakcija į nesuprantamas diskusijas apie kapitalistinės ekonomikos galimybes, tačiau ji taip pat buvo viena iš pirmųjų kapitalistinio drąsumo apraiškų. Disko Polo gamybos bendrovės buvo vienos iš pirmųjų privačių iniciatyvų muzikos rinkoje, o dėl tuo metu buvusios kontrolės stokos atsirado daug piktnaudžiavimo atvejų, pavyzdžiui, muzikos piratavimo. Kaip muzikinę tendenciją, estetiškai ir liiriškai ji pristatė lenkų idėjas apie pasaulį, kuriam praėjome: greitkeliai, Vakarai, egzotiškos šalys, erotikas. Laikų kritikų nuomone, tai buvo muzikinis ir liiriškai bevertis produktas masinėms. Kaip kultūrinė praktika, esanti šventėse, vestuvėse ir priešgaisrinės partijose, buvo laikoma blogo žemesnių Lenkijos visuomenės klasių skonio išraiška. Manydami, kad tai nelabai vertinga, jie privertė ją atsidurti kultūros pakraštyje, nepaisant to, kad ji plačiai paplitusi, ir taip sukėlė socialinę atskirtį.

Disko Polo, kaip ir bet kuris šiuolaikinės kultūros produktas, veikia dviejų – ekonomikos ir kultūros – sričių sankirtoje, todėl galiausiai gali patekti į dulkių biną. Jis susijęs ne su konkrečiomis vietomis, o su socialine padėtimi. Taip sukuriamos dalyvių grupės, kurios trumpą laiką tampa smagių žmonių bendruomene. Dėl skirtingų kultūrinių modelių konfrontacijos „Disco Polo“, kurios orientacija yra gana konservatyvi, praranda simbolinę kovą su progresuojančiomis tendencijomis. Tačiau jis vis dėlto yra įprastas. Stilistiškai jis primena „Balkan Turbofolk“ arba „Italo Disco“ devintąjį dešimtmetį. Tačiau, kaip ir šios, ji neatitinka aukšto lygio kultūros repertuaro.

Įgyvendinant projektą „Cult Objects“ ir parodoje „Disco Relax“, skirtoje „Disco polo“ reiškiniui, į muziejų atvežtos muzikos katedros „Disco Polo“. Etnografija, nepaisant jos svarbaus istorinio aspekto, kuris dar labiau pabrėžiamas muziejuje, yra sritis, kurią domina dabartis ir kasdienis gyvenimas. „Dispo Polo“ domėjosi akademiniais sluoksniais, o tai nepadėjo didinti plačiosios visuomenės supratimo. Etnografijos muziejų vaidmuo – pasakoti istoriją apie pasaulį, kuris yra žinomas ir į kurį neatsižvelgiama.

Esminis aspektas, šiuo atveju siejantis „Disco polo“ su platesne atliekų sąvoka, yra marginalizacija, o simbolinė smurto kultūra taikoma konkuruojantiems modeliams. Hierarchinėje sistemoje kultūra be vertybių ir jos apraiškos yra švaistymas, neatsižvelgiant į tai, kiek žmonių jai priskiria svarbą. Jis pašalinamas iš pagrindinio rato, o jei jis yra, jo dalyvius papasakoja pastišo ir karikatūros forma.

Medžiaga

Plastikas, kasetinė juostelė

Matmuo

Ilgis: 10,2 cm; aukštis: 64 cm; plotis: 0,12 cm.

Inventorizacijos numeris

Nebuvo.

Autorių teisės

PME/NEM

Būsena

Ne inventorinis sąrašas

Vaizdo kreditas

Edwardo Koprowskio nuotrauka

„Opera“ buvo aukščiausios klasės šokoladiniai šokoladai. Jie dažnai buvo dovanojami vyresnio amžiaus žmonėms specialia proga arba dėkoja už pagalbą ar palankumą. Dažnai dovanos gavėjas net nevalgytų šokoladų, bet saugotų juos siekdamas juos perduoti kitam asmeniui dar kartą. Todėl jie buvo perduoti iš vieno žmogaus į kitą, pantry į pantry, ir buvo visiškai įmanoma, kad jų galiojimo laikas pasibaigs, kol kas iš tikrųjų nevalgys šokoladų.

Kaip ir kiti „Kraš“ produktai, Opera šokoladai buvo parduodami visoje buvusioje Jugoslavijoje ir net už jų ribų 1976 m. Londone jiems buvo suteiktas sidabro medalis.

„Operos šokolado dėžė“ buvo dovana Naujausios istorijos muziejui. Tai svarbu muziejaus kolekcijai, kuri XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose buvo labai žinoma Jugoslavijos namų ūkiams. Daugelis žmonių, kurie tuo metu, kai Kraš gamino Opera šokoladus, gyveno Jugoslavijoje, būtų vienaip ar kitaip susidūrę su jais, arba pridėdami dovaną ant vietinės parduotuvės lentynos, arba dovanodami ar gaudami šokoladus. Todėl jis svarbus kaip kolektyvinės atminties dalis ir tai, ką vadiname „Yugo-nostalgia“.

Žmonės paprastai neišmetė tuščios Operos dėžės, nes ji buvo graži ir prabanga. Jis taip pat buvo pakankamai didelis, kad jį būtų galima naudoti įvairiais kitais tikslais. Žmonės naudojo dėžutę dokumentams, nuotraukoms, atvirukams ir kitiems mementams ar daiktams, kurie jiems turėjo ypatingą emocinę vertę, saugoti. Taigi Opera šokolado dėžės po to, kai visi šokoladai buvo ištuštėję, gyventų ant spintų ir stalčių.

Medžiaga

Kartonas, dirbtinis aksomas/lipnusis, spaudinys

Matmuo

260x370x37 mm

Inventorizacijos numeris

745:CEL;S-12840

Autorių teisės

Naujausios istorijos muziejus Celje

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

Matic Javornik

Tai savitas objektų susikaupimas arba susikaupimas, būdingas tik jų kiekiui ir saugojimo tūriui. Jį sudaro iš viso 5314 Schwarzhafner ir keraminių fragmentų, kurie laikomi beveik 100 dėžučių sukrautomis dėžėmis, užimančiomis daugiau kaip 12 tiesinių metrų Volkskundemuseum Wien sandėlyje. Pagal muziejaus inventoriaus knygas klubai į kolekciją pateko daugiausia 1948–1955 m. Skausmai buvo rasti Austrijos sostinėje Vienoje ir Žemutinės Austrijos provincijos apylinkėse. Nėra išsamių nuorodų į atskirus kietus. Nebuvo užregistruotas joks mokslinis ar kuratorinis apdorojimas. 2015 m. į skaitmeninę duomenų bazę buvo įtraukti visi pavieniai klajokliai, įskaitant muziejų savanorių nuotraukas.

Fragmentai kilę iš įvairių vietų, daugiausia Vienoje ir Žemutinėje Austrijoje. Nors informacijos apie skausmus trūksta, apie juos žinoma apie kai kuriuos įspūdingus dalykus. Pavyzdžiui, Vienoje ypač įdomu rasti Albrechtsrampe tinklavietę, nes joje rasti 149 pavieniai skaldai. 1945 m. kovo mėn. buvo bombarduotas Vienos miestas, o Albrechtsrampe – didieji laiptai prieš Albertinos meno muziejų – buvo labai apgadinti. Kaip ir kituose Antrojo pasaulinio karo metu sugriautuose miestuose, atstatymo metu reikėjo priimti novatoriškus miestų planavimo ir infrastruktūros sprendimus. 1949 m. Vienos miestas nusprendė sutrumpinti istorinę Albrechtsrampę, kad ši vieta būtų atidaryta automobilių ir tramvajų eismui. Tai paskatino Vienos muziejų direktorių protestus, kurie atstatydami pamatė pavojų prarasti istorinę senosios Vienos teritoriją prieš miesto urbanizaciją ir industrializaciją.

Adolf Mais, kuris nuo 1946 m. muziejuje dirbo mokslinių tyrimų asistentu, įvežė daug skausmų. Savo karjeros pradžioje kvalifikuotas slavicis, etnografas ir priešistorius nusistatė tikslą sukurti išsamų austriškų keramikos radinių rinkinį, kad būtų galima susidaryti tikrą mūsų praeities vaizdą, pagrįstą materialinės kultūros fragmentais. Šiuo tikslu jis iš įvairių Vienos (pvz., laidų klojimo ar kasimo darbų) ir Žemutinės Austrijos vietų (pvz., rastų iš dykumų gyvenviečių mokslinių tyrimų) surinko keraminius kietus ir atvežė juos į Volkskundemuseum. Sistemiškai rinktinų kietųjų dalelių gausa buvo skirta kasdienio istorinio gyvenimo palyginimui ir klasifikavimui.

Kalbant apie šią painiavą, kyla klausimas dėl „teisių ar vertybių“. Visų pirma, kietosios dalelės iš tiesų nebenaudojamos; jie yra sulūžę ir netinkami naudoti daiktai, kurie paprastai vadinami traškučiais. Tačiau jų įtraukimas į muziejų kolekciją vėl tapo potencialiai vertingu ištekliumi, galinčiu skleisti informaciją apie kasdienį žmonių gyvenimą. Jie būtų galėję suteikti muziejui ypatingą vietą kaip rinkimo ir mokslinių tyrimų vietą ateityje. Dėl to, kad beveik 70 metų nepanaudojami kieti sluoksniai, jie tikriausiai patenka į tipišką tarpinę muziejų kategoriją.

Medžiaga

Daugiausia neglazūruotos keramikos ir juodosios keramikos fragmentai

Inventorizacijos numeris

ÖMV/47025–ÖMV/47147

Autorių teisės

© Volkskundemuseum Wien

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

© Christa Knott, Volkskundemuseum Wien; © Carina Neischl, Volkskundemuseum Wien

Tai gerokai didesnio darbo (310 x 451 cm) kopija, kurią 1952 m. tapė Gįbor Miklóssy (1912–1998 m.), kurioje pavaizduotas 1933 m. vasario mėn. Grivițos geležinkelio darbuotojų streikas – svarbus įvykis Rumunijos darbo judėjimo istorijoje. 6-ajame dešimtmetyje šią kopiją taip pat nudažė Miklóssy. Šiame dinamiškame socialistinio realizmo pavyzdyje vaizduojami 52 asmenys, įskaitant elektriką Gheorghe Gheorghiu-Dej (1965 m.), būsimą Rumunijos komunistų partijos pirmąjį sekretorių (1945–1965 m.) ir Rumunijos ministrą pirmininką. Gheorghiu-Dejaus režimo metu tapyba buvo plačiai pripažinta. Ji buvo eksponuojama metinėje meno parodoje (1952 m.) ir buvo nuolatinės parodos RPR meno muziejuje dalis.

1933 m. Grivița labai prisidėjo prie asmenybės kulto aplink Gheorghe Gheorghiu-Dej. Originalus paveikslas, kuriame vaizduojamas svarbus tarpkarinio darbo judėjimo istorijos momentas, buvo eksponuojamas Venecijos dailės bienalėje (1954 m.) ir įgijo tarptautinę pagarbą.

Todėl jį taip pat naudojo kitos komunistinės partijos Vidurio ir Rytų Europoje pokario propagandos tikslais. 6-ajame dešimtmetyje Vengrijos komunistų partijos muziejaus prašymu buvo pagaminta kopija, kuri šiuo metu eksponuojama Budapešte esančiame nacionaliniame istorijos muziejuje. Rumunijos valstijos nacionaliniame muziejuje saugoma kopija buvo eksponuojama Briuselyje 2019 m. „Europalia“ parodoje „Perspectives“.

1933 m. Grivița kopija buvo nuolatinės RCP istorijos muziejaus parodos dalis (ro. Partidul Comunist Român – en. Rumunijos komunistų partija) Istorijos muziejus. 1990 m. Rumunijos valstijos nacionalinis muziejus paveldėjo ir šią kolekciją, ir buvusio Sovietų Lenino-Stalino muziejaus, buvusio 1955–1966 m. Bukarešte, kolekciją. Ji paliko tik nedidelę paveldimų kolekcijų dalį. Tarp atrinktų objektų yra apie 80 paveikslų, kurių daugelis įkvėpti socialistinio realizmo, įskaitant sovietų paveikslų kopijas ir originalius sovietų ar rumunų kūrinius, kurie dabar sudaro didžiausią socialistinio realizmo meno kolekciją Rumunijoje. Muziejus juos laiko saugykloje ir retai juos eksponuoja.

Ceaușescu režimo metu (1965–1989 m.) Grivița 1933 m. pamažu atsidūrė neaiškioje padėtyje. Aštuntajame dešimtmetyje kopija buvo pašalinta iš nuolatinės parodos PGR istorijos muziejuje, o originalas buvo pašalintas iš nuolatinės parodos SRR meno muziejuje (ro. Republica Socialistă Română – en. Rumunijos Socialistinė Respublika) ir buvo negrįžtamai prarytas jos saugykloje. Po 1990 m. kartu su kitais socialistinio realizmo mokyklos paveikslais taip pat buvo rasta kopija. Šiandien į trijų Rumunijos meno muziejų kolekcijas įtrauktos kelios 1933 m. Grivițos kopijos, tačiau jos nėra lengvai prieinamos, nes tapo vis nepatogesnio paveldo dalimi.

Medžiaga

Aliejus, drobė

Matmuo

127 x 194 cm (L x l, be rėmo)

Inventorizacijos numeris

C.T-0016

Autorių teisės

Musée national du Paysan Roumain

Būsena

Réserve

Vaizdo kreditas

Vladimir Bulza/© Rumunijos valstijos nacionalinis muziejus