Atliekos kaip ištekliai

Valstybės socializmo laikotarpiu, po kurio XX a. dešimtajame dešimtmetyje vyko deindustrializacija, namų ūkio ar dekoratyvinių daiktų gamyba Rešicoje darbo vietoje tapo įspūdinga pramonės šaka. Vietos gyventojai šiuos objektus vadino DIY, kurių dauguma dirbo arba plieno gamykloje, arba inžinerinėje gamykloje.

Mariana, buvusi mokytoja, paprašytų savo vyro, plieno gamyklos techniko, pagaminti tam tikrų jai reikalingų arba norimų daiktų, kurie būtų arba nepasiekiami, arba per brangūs. Jis taip pat nustebintų savo šeimą savo dizaino dovanomis, o ne masinės gamybos objektų imitacijomis. Ji primena konkursą dėl geriausių „DIY“ prekių, kurios dažnai tampa vienu iš šeimų įvaizdžio šaltiniu.

Audiniai ir drabužiai daro poveikį aplinkai per visą jų gyvavimo ciklą. Filme kalbama apie greitosios mados pramonės poveikį aplinkai: kaip medvilniniame lauke surinktos medžiagos patenka į gamybos ciklą, kaip dėl pernelyg didelio vartojimo žmonės iš mažmeninės prekybos parduotuvių atveža namo daugiau drabužių, nei kada nors gali būti reikalinga per visą savo gyvavimo ciklą, kurie keliaus į sandėlį ir dažnai tampa sąvartyno atliekomis. Kokie bus tolesni veiksmai? Pokalbiai padeda suprasti pakartotinio medžiagų naudojimo tekstilės atliekoms iš gamybos galimybes ir aptarti tvarų projektavimą, pažangius sprendimus ir vertybes. Pokalbiuose ekspertų komentarus teikia etnologas, dizaineris ir idėjų „trash-to-trend“ kūrėjas. Filme naudojama instaliavimo aplinka buvo sukurta kartu su moksleiviais muziejaus dalyvavimo centre „DIY Gallery“, kuriame jaunimas analizavo, kas yra ekologinis pėdsakas, tiekimo grandinė, tvarus atliekų tvarkymas ir galima nauja Europos tekstilės strategija.

Remdamasis Skandinavijos miestų įkvėpimu, Peter Verblač keliose Celjės gatvėse pastatė drabužių stendus su ženklu „Nuo karodrobo iki gatvės“, ragindamas žmones atsinešti jiems nebereikalingus drabužius ir pasiimti tai, ko jie norėjo. Šie vieši mainai reiškė, kad žmonės galėjo apsirūpinti tinkamais drabužiais, net jei negalėjo jų nusipirkti; visi, kuriems susirūpinimą kelia aplinkos klausimai, susiję su naujais drabužiais, galėtų apsikeisti savo senais drabužiais; o bet kuris asmuo, kuris tiesiog norėjo naujo drabužio, galėtų atsidurti ir pasiimti kažką. Vaizdo siužete parodoma, kaip buvo įgyvendinta mainų gatvėmis iniciatyva ir kaip ją priėmė Celjės gyventojai.

1990 m. vasarą Londono Shepherd Bush rajone Joe Rush ir Robin Cooke įkurta skulptorių ir atlikėjų grupė Mutoid Waste Company užėmė apleistą karjerą Santarcangelo di Romagna (Rimini, Emilia Romagna, Italija) pakraščiuose. Nuo to laiko Mutonia (atrodė, kad ji kalba apie savo gyvenamąją ir darbo erdvę) yra kūrybinių žmonių, gaminančių meną iš pramoninių medžiagų atliekų, bendruomenė. Italijos valdžios institucijos pripažino Mutoniją meno parku, o jo gyventojai dažnai priima lankytojus iš visos Europos, kurie ateina į savo kūrybiškumą ir atsidavimą. Mutonijoje atliekos tampa įkvėpimo šaltiniu projektui, pagal kurį bendruomenė sutelktų savo kūrybiškumą ir būtų naudinga Mutoid šeimai, taip pat kaimyninių vietovių gyventojams, kurie dažnai organizuoja renginius savo kūriniams paminėti.

Šios bendruomenės nariai jaučia stiprų ryšį su istorine ekonomine ir socialine Santarcangelo gyventojų, kurie, žinoma, taip pat žinojo, kaip vertinti atliekas, struktūra, kuri, jų nuomone, suteikia galimybę pagerinti ne tik savo techninius įgūdžius, bet ir gyvenimo kokybę. Dėl šios priežasties tame pačiame regione esantis Ettore Guatelli muziejus, maždaug 200 km į šiaurės vakarus nuo Miutonijos, visada laikėsi nuomonės, kad šios menininkų bendruomenės darbas yra suderinamas su Ettore ir jo kolekcijoje esančius artefaktus perkūrusiais menininkų bendruomenės darbu.

Šios istorijos propaguotojas yra Kagnedjatou Joachim Silue, Abidžane (Dramblio Kaulo Krantas) gimęs menininkas, kuris pastaruosius tris dešimtmečius gyvena Italijoje. Jo kūriniai grindžiami stebėjimu, pagarba ir meniniu daiktų, rastų aplink miesto gatves, „asmenybių“, kurių apleistos formos, įžvelgiamos į žmonijai svarbias pamokas, „asmenybių aiškinimu“.

2021 m. vasarą Joachim pirmą kartą apsilankė Ettore Guatelli muziejuje ir dalyvavo parodoje „Visioni dall’Infra-ordinario, TTT Tempo Terra Trame di vita“. Jo nuomone, Ettore darbas iš karto jaučiamas dėl to, kad pastarajame daugiausia dėmesio skiriama nedidelei, žemesnės klasės ir dygiųjų grupių žmonėms ir bendruomenėms, iš kurių jie abu manė, kad jie galėtų pasimokyti iš pamokų – mūsų visuomenė, kuri dėl industrializacijos tapo turtingesnė, savo savarankiškos kūrybos gebėjimų požiūriu vis labiau skursta.

J. Joachim talentas ir techniniai medžiai suteikia apleistiems objektams balsą, paverčia juos tiltais, kurie suteikia mums galimybę gauti išteklių iš pasaulio, kurį galime vos nuveikti, ir priartina mus prie žmonių, kuriuos beveik nepripažįstame, išminties.

Guatelli muziejus pasakoja istoriją kruopščiai sutvarkytuose objektuose, kurie jungia sienas ir lubas. Parodos rezultatas – maždaug 60 metų Parmos provincijos pradinės mokyklos mokytojas surenka ir nuolat atnaujina informaciją: Ettore Guatelli. Maždaug XX a. šeštajame dešimtmetyje G. Guatelli pradėjo tirti kolekcionavimo sandėlius Appenine. Iš pradžių jis apsilankė tik naršyti, bet vėliau pardavinėjo, o vėliau atgavo žemės ūkio namų ir amatininkų dirbtuvių baldus, daiktus ir įrankius, kurie tais metais buvo prarasti dėl modernizavimo. Daiktai, kuriuos jis atgavo ir demonstravo, nebuvo reti ar vertingi, kaip galima rasti daugelyje tradicinių muziejų, o kasdieniai daiktai, kurie iki šiol vis dar turi žmonių, kurie juos naudojo kasdien, pėdsakų, juos peršaudavo ir kirsdavo tol, kol jie patys plėtėsi. Todėl Guatelli muziejuje eksponuojami tvirti objektai ir spontaniškai pertvarkytas dizainas. Ši istorija, kurią pasakoja kai kurių jam artimiausių asmenų, kurie dabar organizuoja ekskursijas muziejuje, balsai, nėra nostalgija; veikiau, ypač atsižvelgiant į tai, kad muziejus yra ekologiškas, jis išreiškia norą šiuolaikiniam pasauliui suteikti atmintį ir kūrybiškumą.

„Samoróbki“ – tai ūkininkų pagaminti objektai, skirti naudoti ūkyje.“ Šie gaminiai apima dėvėtų daiktų, įrankių ar mašinų elementus. Jie vėl pradėjo cirkuliuoti apgadintus objektus ar jų sudedamąsias dalis. Kaimo vietovėse inžinerija ir techninis kūrybiškumas buvo labai paklausti po įgūdžių, ypač atsižvelgiant į tai, kad XIX a. ir XX a. pirmosios pusės Lenkijos kaimo kultūra buvo grindžiama savarankiškumo idėja. Namuose pagaminti daiktai dabar yra atsakas į šiuolaikinius ekologinius iššūkius ir svarbus indėlis į diskusiją dėl „antrojo naudojimo“ objektų, kurie šiuo istoriniu momentu mums visiems yra labai svarbūs.

Girdime menininko Michelangelo Pistoletto balsą, kuriame iš naujo apmąstytos išmestos medžiagos ir nenaudingi daiktai, kurie buvo sukurti kaip atliekos, ir pasakoma, kaip jis juos pakartotinai naudoja.

Remdamiesi tuo, kaip gamta perdirba organines ir natūralias atliekas, menininkai gali apdoroti ir regeneruoti įprastas medžiagas, paversdami jas kilniuoju meno kūrinio elementu.

Tai galimybė pamatyti kažką nuostabaus įprasto reikšmingumo, tačiau taip pat matyti, ką gali nuveikti menas ir ką reikia pasakyti dabartinės atliekų krizės atžvilgiu.