1917 m. vasario mėn. revoliucija, nuniokojusi monarchiją, suvienijo antitsarinę opoziciją nuo liberalų iki socialistų ir perėmė 1789 m. Prancūzijos revoliucijos idealus. 1917 m. pretenzijos tapo radikalesnės, o demokratinės respublikos idėjas pakeitė Tarybų raginimai užtikrinti tiesioginį valdymą per darbininkų ir kareivių pavaduotojų tarybas.
Galiausiai 1917 m. lapkričio 7 d. (arba 1917 m. spalio 25 d. pagal Juliano kalendorių, kuris tuo metu buvo naudojamas Rusijoje) Bolševikai, kurie iš pradžių buvo Rusijos socialdemokratų partijos radikalios frakcijos nariai ir rėmėjai, perėmė kontrolę Petrograde ir perėmė Rusijos laikinąją vyriausybę, kuri buvo valdžioje po Tsaro Nicholaso II abdicacijos, tačiau pasirodė esanti neveiksminga. Buvo įsteigta naujai paskelbtos Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos liaudies komisarai.
1917 m. spalio mėn. revoliucija XX a. padarė didelį poveikį Rusijos, Europos ir pasaulio istorijai. Tai padėjo sukurti komunistinę sistemą, kurią dešimtmečiais daugelis europiečių laikė ne tik fašizmo, bet ir parlamentinės demokratijos bei liberalios rinkos ekonomikos alternatyva.
Teroras buvo karo įrankis, kurį naudojo ir komunistai (bolševikai arba raudonieji), ir jų priešininkai baltieji. 1918 m. pabaigoje bolševikinė Liaudies komisarų taryba paskelbė dekretą „Dėl raudonojo teroro“, pagal kurį leista šaudyti Baltosios armijos narius ir koncentracijos stovyklose kalinti klasinius priešus.
Rusijoje triumfavus komunizmui, visoje Europoje buvo ir baiminamasi, ir viliamasi, kad socialistinė revoliucija peržengs Rusijos sienas. Tai nebuvo padaryta, tačiau visame žemyne įvyko keletas komunistinių neramumų, kartais tiesiogiai remiant sovietams, pavyzdžiui, Suomijoje ir Latvijoje. Per šių sukilimų išprovokuotus pilietinius karus žuvo daugybė žmonių. Nežiūrint į tai, anapus teritorijos, kuri nuo 1922 m. vadinsis Sovietų Sąjunga, komunistinė revoliucija nebuvo įvykdyta.
Marksistų ideologija buvo naudojama režimui TSRS įteisinti, dėl to žuvo milijonai žmonių. Stengdamasi sukurti naują sovietinį vyrą, jis atėmė iš žmonių pagrindines laisves ir teises ir kišasi į patį jų privatumą. Vladimir Ilyich Ulyanov, žinomas kaip „Lenin“ (1870–1924 m.), buvo pagrindinis 1917 m. spalio mėn. revoliucijos, po kurios buvo sukurta vienpartinė valstybė, atliekanti vadovaujantį Bolševiko partijos vaidmenį, veikėjas. Po jo mirties 1924 m. Tarybų Sąjungoje Leninas tapo asmenybės kultu, o Marksizmas-Leninismas tapo oficialia totalitarinio režimo doktrina.
Po to, kai Stalinas tapo galingesnis, XX a. 20-ojo dešimtmečio pabaigoje sistema tapo dar labiau represinė nei anksčiau. Iki Stalino mirties 1953 m. milijonai TSRS žmonių buvo išsiųsti į Gulago stovyklas, tapo masinės deportacijos ir bado, kurį sukėlė priverstinė kolekcija, aukomis arba tapo kitų formų persekiojimo aukomis. Geopolitiniu požiūriu Rusijos revoliucijos rezultatas buvo SSRS, kaip totalitarinės supervalstybės, konkuruojančios su JAV dėl pasaulinio viršenybės, sustiprėjimas.
