Europos vieta žemėlapyje
Kur prasideda ir kur baigiasi Europa? Nuo seniausių laikų ji būdavo išskiriama, laikoma kultūriškai ir istoriškai apibrėžta. Ir vis dėlto geografiniu požiūriu Europa ir Azija yra vienas žemynas.
Europos domėjimasis žemėlapiais ir žemėlapių sudarymu turi ilgą ir spalvingą istoriją, kuri siekia senovės Graikijos ir Romos laikus. XV a. atradus jūrų kelius į Šiaurės ir Pietų Ameriką pasikeitė ne tik europiečių nuomonė apie jiems žinomą pasaulį, bet ir tai, kaip jie suvokė patys save.
Virtuali ekskursija
Senovės geografų, pavyzdžiui, Klaudijaus Ptolemėjo, gyvenusio apytiksliai 90–170-aisiais mūsų eros metais (m. e. m.), darbai leidžia mums žvilgtelėti į jų pažinotą pasaulį. Juose matome tik kai kurias Europos, Azijos ir Šiaurės Afrikos dalis. Ptolemėjas naudojo koordinačių sistemą konkrečiai buvimo vietai nustatyti. Europos kartografija ir po XV m. buvo grindžiama jo žemėlapiais.
Pasaulio žemėlapis pagal Ptolemėjo „Geografiją“
Italija, apie 1454
Ioannis Rhosos
Iliustruotas rankraštis
Kopija
Biblioteca Nazionale Marciana, Venecija, Italija
Viduramžiais sukurtuose žemėlapiuose geografinis tikslumas dažnai būdavo aukojamas krikščioniškų idėjų ir simbolizmo vardan. Renesanso laikotarpiu Europos žemynas buvo vaizduojamas mergelės Marijos pavidalu – tai jo krikščioniškosios tapatybės išraiška.
Europa kaip mergelė Marija
Bazelis, Šveicarija, (1588) 1628
Iš Sebastiano Münsterio (1488–1552) „Kosmografijos“
Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija
Paprastai tai, kaip suvokiame pasaulį, priklauso nuo to, kur gyvename. Tai stulbinamai aiškiai parodo už Europos ribų sukurti pasaulio žemėlapiai. Netikėtai žemynas ima atrodyti tolimas ir mažas.
Pasaulio žemėlapis
Kinija, 2012
SinoMaps Press
Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija
Mitas apie Europę
Mitinę Finikijos (tai šių dienų Libanas) princesę Europę pagrobia graikų dievas Dzeusas, pasirodęs jai balto jaučio pavidalu. Pamilęs Europę dėl jos grožio, jis ją nusineša į Kretos salą.
Nuo senovės iki dabartinių laikų Europos vardas siejamas su šiuo mitu. Jis randamas mene, literatūroje, religijoje ir politikoje, kur pasakojimas ir vaizdiniai dažnai iš naujo interpretuojami siekiant atspindėti tam tikro laikotarpio klausimus.
Graikų ir romėnų pasaulyje ant Dzeuso nugaros sėdinčios Europės tema buvo nuolat atkartojama keramikos dirbiniuose, freskose ir mozaikose. Mitui pasklisti padėjo ir graikiškų vazų eksportas.
Ant jaučio raita Europė
Iš šventyklos Y, Selinuntė
Sicilija, apie 580–560 m. pr. m. e.
Metopo kopija
Museo Archeologico Regionale Antonio Salinas, Palermas, Italija
Europės mitas buvo dažnai naudojamas komentuojant Europos politiką. Tokie vaizdavimai labai įvairūs – pradedant XX a. pradžios europeizacijos bandymais ir baigiant pražūtingų karų baisumais ir smurtu.
„Barbaropa“
Vokietija, 1947
Heinz Trökes (1913–1997)
Aliejus, drobė
Europos istorijos namai,
Briuselis, Belgija
Naujesnėse Europės mito interpretacijose jis traktuojamas kaip Europos integracijos simbolis. Mito motyvai buvo naudojami banknotų vandens ženklui ir tokioms politinėms aktualijoms kaip euro krizė iliustruoti.
„Europos amžiaus vidurio krizė“
The Economist, Londonas, Jungtinė Karalystė, 1997 m. gegužės 31 d.
Satoshi Kambayashi
Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija
Europos paveldas
Kas sieja žemyną? Kas galėtų būti laikoma Europos paveldu?
Europa – daugiau nei nacionalinių istorijų visuma, tačiau ar tai civilizacija ir kultūra, kuriai būdingos konkrečios istoriškai susiformavusios tradicijos ir vertybės?
Kai kurie esminiai elementai atsirado Europoje ir paplito po visą žemyną. Ar jie galėtų būti laikomi Europos kultūros skiriamaisiais bruožais? Jei taip, kurias Europos paveldo dalis turėtume išsaugoti, ką norėtume pakeisti, ką turėtume užginčyti?
Didžiulei Artimuosiuose Rytuose užsimezgusios krikščionybės įtakai išplitus visoje Europoje, krikščionybė tapo skiriamuoju Vakarų civilizacijos bruožu. Ilgalaikis krikščioniškasis paveldas ir šiandien atsispindi Europos vertybėse, tradicijose ir kultūroje.
Drožinėta popiežiaus statulėlė
Utrechto Šv. Martyno bažnyčia, Nyderlandai, XV a. pab.
Ąžuolas
Museum Catharijneconvent, Utrechtas, Nyderlandai
XVIII a. – Švietimo amžius – žymi Europos kultūrinės ir politinės raidos takoskyrą. Amžius, kuriuo ypatingas dėmesys buvo skiriamas proto ir racionalaus mąstymo svarbai, įkvėpė didžiulius pokyčius mokslo, filosofijos, socialinėje ir politinėje srityse.
D. Diderot ir J. d’Alambert’o enciklopedija
Paryžius, Prancūzija
1751–1772
Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija
Demokratija – tai valdymo būdas, kai piliečiams suteikiama teisė apsispręsti, o politiniai sprendimai priimami dauguma jų balsų. Tik XX a. demokratinės Europos valstybės teisę balsuoti suteikė visiems suaugusiems piliečiams.
Balsas už Temistoklio ištrėmimą
Atėnai, Graikija
5 m. pr. m. e.
Molis
Atmintis
Ar prisimenant praeitį, įmanoma nebekartoti jos klaidų? Atmintis labai svarbi. Tai asmens ir socialinės grupės saviugdos ir savimonės pagrindas.
Visgi atmintis – sudėtingas reiškinys. Atmintis išranki ir neatsiejama nuo užmaršties. Mūsų prisiminimai yra gyvybiškai svarbi istorijos dalis ir giliai veikia mūsų dabartį ir ateitį. Mūsų prisiminimai apie tą pačią istoriją nuolat keičiasi.
Atmintis yra subjektyvi ir didžiulį poveikį jai daro aplinkybės. Nacistų okupuotame Amsterdame besislapsčiusios jaunos žydės Anne Frank dienoraštis tapo pasaulinio garso knyga. Kartais tokie istoriją įasmeninantys liudijimai mums apie ją pasako daugiau negu istoriografinės analizės.
Anne Frank dienoraštis „Het Achterhuis“/ „Jaunos mergaitės dienoraštis“
Anne Frank (1929–1945)
Amsterdamas, Nyderlandai, 1947
Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija
Atmintis priklauso nuo istorinio konteksto. Kartais ji paskatina griebtis keršto, kartais atveria kelią į susitaikymą. Šis Didžiojo karo metinių minėjimas, kuriame dalyvavo François Mitterrand'as ir Helmutas Kohlis, įgijo didžiulę simbolinę reikšmę, nes žymėjo Prancūzijos ir Vokietijos istorinio priešiškumo pabaigą.
Bendras Verdeno mūšio paminėjimas
Verdenas, Prancūzija, 1984 m. rugsėjo 22 d.
Nuotrauka
Axel Springer Syndication, Berlynas, Vokietija
Atmintimi gali būti manipuliuojama siekiant ją ištrinti ir susilpninti. Kai kurių asmenybių ištrynimas iš istorijos – totalitarinių režimų skiriamasis bruožas. Netekę J. Stalino malonės po 1929 m., L. Trockis ir L. Kamenevas buvo pašalinti iš šios legendinės nuotraukos, kurioje įamžintas kalbą sakantis V. Leninas.
L. Trockis ir L. Kamenevas Lenino pašonėje; vėliau abiejų vyrų atvaizdą iš nuotraukos pašalino cenzoriai
Maskva, Rusijos Sovietų Socialistinė Federacinė Respublika, 1920 m. gegužės 5 d. / po 1929
Nuotrauka; sufalsifikuota nuotrauka
Getty Images, Amsterdamas, Nyderlandai