Atliekų sumažinimas

Žaleco mieste yra 130 metų namas, kurį reikia renovuoti ir kuris prieš keletą metų pakeitė savininkus. Jį įsigijo Andrej Fideršek, kuris pradėjo renovaciją, siekdamas sukurti „be atliekų namą“. Jis nori pakartotinai panaudoti kuo daugiau esamų medžiagų ir kuo mažiau išmesti į jūrą, kad būtų sumažintas poveikis aplinkai, nes statyba yra viena didžiausių aplinkosauginių kliūčių. Renovacijos planas su tvaresnio gyvenimo vizija laimėjo naujojo europinio bauhauzo apdovanojimą.

Dăbuleni gamykla buvo atidaryta XX a. aštuntajame dešimtmetyje, siekiant gaminti Sadovos-Korabijos drėkinimo sistemos vamzdynus valstybinio socializmo laikotarpiu. Ji buvo viena iš moderniausių Rumunijos gamyklų, beveik 10 metų naudojanti Didžiosios Britanijos technologijas ir ekspertines žinias. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje gamykla buvo uždaryta, nes drėkinimo sistemos nebenaudojamos.

Jonas Giugalas nuo 1972 m. dirbo suvirintoju ir toliau tai darė po 1989 m. revoliucijos. Metalo ar gumos perteklius arba laužas, susidaręs gaminant vamzdžius, buvo parduotas darbuotojams, o kai kurie iš šios medžiagos pagaminti objektai vis dar yra darbingi jo kieme.

Aplinkos krizių laikais labai svarbios sąvokos „nulinis atliekų kiekis“ ir „mažiau atliekos“. Kaip paaiškėjo, prieš daugelį metų visuomenė jau iš esmės veikė tvariai, nesukurdama didžiulio atliekų kiekio, o užuot gaminusi naujus gaminius, jos taisė, sumaišė ir pataisė senus gaminius, taip sumažindamos poreikį gaminti naujus. Tekstilės atliekos yra didžiulė mūsų planetos problema. Pagamintų drabužių, kurie niekada nebus dėvėti, skaičius yra didžiulis. Kartais verta pažvelgti į praeitį ir pasisemti įkvėpimo iš to, kaip atskiri produktai buvo vertinami, prižiūrimi ir pakartotinai naudojami.

Muziejus renka ir saugo. Šis išsaugojimas dažniausiai atliekamas slaptai, tačiau labai svarbu, kad objektai būtų perduoti ateities kartoms ir tiriami bei eksponuojami ateityje. Prevencinis išsaugojimas – parodos erdvės projektavimas taip, kad visų pirma būtų išvengta žalos. Juk prevencija geriau nei gydymas. Objektai ir kolekcija apsaugomi ne tik daikto sugadinimo simptomus, bet ir priežastimis, todėl jie yra tvarūs visais atžvilgiais. Apsauga nuo žalos taip pat reiškia, kad ilgainiui reikia mažiau išteklių ir mažiau atliekų.

Šį vaizdo pranešimą sudaro pokalbis su komunų bendrove Intradel, kuri surenka ir tvarko buitines atliekas 72 iš 84 Belgijos Lježo provincijos savivaldybių. Vadovas Jean-Jacques De Paoli apžvelgia Intradel misijos raidą nuo jos įsteigimo 1979 m. Šiuo metu komunų įmonė siekia „nulinio atliekų kiekio“ ir vykdo įvairią veiklą, kuria siekiama sumažinti atliekų kiekį vienam gyventojui Lježo provincijoje. Pokalbį surengė Valonijos gyvenimo muziejaus Mokslinių tyrimų departamentas, kuris yra jo laikinosios parodos „Orduresas. L’expo qui fait le tri“.

Kaip žurnalistas, jį vadindamas žurnalistu, jis ieško įkalčių, kurie gali juos atsekti nuo pažeidėjų atliekų tvarkymo srityje. Benoit Vandevelde paaiškina, kaip veikia trasos inspektoriaus darbas.

Šiame vaizdo įraše matome, kad tie, kurie dirba atliekų tvarkymo srityje, ypač gerai žino savo miestą ir visuomenę apskritai, kaip tai daro garbologai.

Jei mūsų vartojimo įpročiai, pavyzdžiui, mityba, higiena ir sveikatos priežiūros produktai, gali ką nors pasakyti apie tai, kaip gyvename..., ar mes neišmetame?

Specialioje parodoje „Galiojimo pabaigos data“ buvo sukurta svarbi iniciatyva: dalijimasis maistu.

Dalijimasis maistu yra bendruomeninė, tvari ir pagarbi praktika, kurią taikant iš šiukšliadėžės išsaugomi vertingi maisto produktai!

Šia iniciatyva raginama užkirsti kelią kultivavimui ir nereikalingai pakuoti, o pertekliniai maisto produktai naudojami tinkamai.

Tai interviu su La Louvjere (Belgija) įsikūrusia ambasadore be atliekų Sabine Meunier. Ji kalba apie savo kelionę iki visiško atliekų kiekio – nuo pat pradžių ir ankstyvų klaidų, taip pat apie tai, kaip ji valdo šį naują gyvenimo būdą su šeima. Pokalbį surengė Valonijos gyvenimo muziejaus Mokslinių tyrimų departamentas, kuris yra jo laikinosios parodos „Orduresas. L’expo qui fait le tri“.

Ką iš tikrųjų žinome apie atliekas, susidarančias dėl masinio vienkartinių menstruacijų produktų platinimo nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio? Šioje serijoje septyniuose pokalbiuose pateikiama labai skirtingų įžvalgų menstruacijų švaistymo tema. Šiame epizode teiraujamės NVO „Zero Waste Europe“ Larissa Copello, kokios yra pagrindinės problemos, susijusios su vienkartiniais menstruaciniais produktais, ir kaip jas būtų galima išspręsti. Ji mums pasakoja apie savo darbo pagrindus ir „Bloody Manifesto“. Be to, ji kelia klausimą: kas pasikeistų, jei vyrai galėtų naudotis menstruacija?