Atsakomybės ribojimo pareiškimas
Tai mašininis vertimas, sugeneruotas Europos Komisijos vertykle „eTranslation“ , kad galėtumėte suprasti šio puslapio turinį. Susipažinkite su naudojimo sąlygomis.
Unikalūs meno kūriniai, istoriniai objektai ir asmeninės istorijos lydi lankytoją šiame labai reikalingame Europos skaičiavime su kolonializmu. Įėjimas nemokamas. 10 ar mažiau asmenų grupėms rezervacijos nereikia.
Atraskite ekskursijų su gidu pasiūlymą bendrajai ir kartų auditorijai, taip pat "menas & pasipriešinimas" ir vidurinės mokyklos ekskursijos. Negalite to padaryti? Visos parodos metu vykdome renginių programą.
Parodos leidinį galima įsigyti muziejaus parduotuvėje ir internete.
Europos istorija neapsiriboja Europos sienomis... Europos klausimas yra pasaulinis klausimas
tyrinėti, kaip kolonializmas formavo individualų gyvenimą
nuo VII a. iki šių dienų
menininkai, besidomintys dekolonizacijos tema
anglų, olandų, vokiečių, prancūzų
Po Antrojo pasaulinio karo kolonijinė valdžia žlugo. Nuo 1945 m. iki XX a. pabaigos daugiau nei 80 kolonijų įveikė Europos valdymą ir paskelbė nepriklausomybę. Po dešimtmečius ar net šimtmečius trukusio pasipriešinimo brutaliai priespaudai jų pergalės, regis, žymi lemiamą pertrauką su praeitimi. Tačiau pasirodymai gali būti apgaulingi.
Kaip kolonijinė galios matrica – idėjos, įvykiai, nelygybė ir neteisybė, gimę iš kolonializmo – ir toliau formavo šiuolaikinį pasaulį?
Parodą sudaro keturios dalys:
Struktūriniai Europos kolonializmo pagrindai
ir jos ilga istorija nuo 1400s iki 1945
Kokie yra pagrindiniai kolonializmo struktūriniai bruožai? Nors kiekvienas Europos kolonizacijos atvejis turi savo istoriją, visi jie turi bendrų bruožų. Žinojimas apie sisteminius kolonializmo bruožus leidžia juos atpažinti šiandien.
Botanistas vaikas (berniukas), 2024 m., CBE RA Yinka Shonibare (g. 1962).
Įsigyta 2024 m. ES, EP, Europos istorijos namai, Briuselis.
© Yinka Shonibare CBE RA
Imperijos pabaiga?
klausia, kaip europiečiai išsaugojo savo galią žlugus imperijoms
1945 m., po Antrojo pasaulinio karo, Europa gulėjo griuvėsiuose, o jos galia griuvo. Žinoma, kovojo įveikti nacizmą ir fašizmą, Sąjungininkų tautos vargu ar galėtų ginti kolonializmą? Kolonizuotoms tautoms atrodė, kad radikalūs pokyčiai dabar yra įmanomi.
Kolonijinė suknelė, 2008 m., Susan Stockwell (g. 1962).
Įsigyta 2019 m. ES, EP, Europos istorijos namai, Briuselis.
© Susan Stockwell
Tarp nepriklausomybės ir tikros laisvės
Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos dekolonizacija įsibėgėjo
Vien 1960 m. nepriklausomybę įgijo 17 Afrikos kolonijų. Tai buvo išskirtinės triumfo, vilties ir pasididžiavimo akimirkos. Tačiau euforija, kurią daugelis žmonių jautė, buvo trumpalaikė.
Luzia Inglês Van-Dúnem (Angolos išlaisvinimo judėjimo narė), 1968 m.
© Augusta Conchiglia 1968
Kas dabar?
Susidurti su Europos kolonijine praeitimi reiškia pamatyti jos pėdsakus visur šiandien
Vis dėlto visur, kur yra neteisybė, yra pasipriešinimas. Europoje ir už jos ribų daugybė žmonių yra pasiryžę keistis: menininkams, aktyvistams, tyrėjams, pedagogams, organizatoriams ir paprastiems piliečiams, prisiimantiems atsakomybę savo bendruomenėse. Jie ragina mus permąstyti, ką reiškia būti europiečiu, nuoširdžiai pažvelgti į Europos vietą pasaulyje ir įsivaizduoti naujus buvimo ir gyvenimo vienas su kitu būdus.
Baga Nimba (auksinė), 2019 m., Niyi Olagunju (g. 1981).
Įsigyta 2020 m. ES, EP, Europos istorijos namai, Briuselis.
© Niyi Olagunju
2017 m. atidarytų Europos istorijos namų misija ir atsakomybė – išnagrinėti Europos istoriją. Mūsų dabartiniuose ekranuose nepakankamai kalbama apie tebesitęsiantį kolonializmo poveikį. Jie nepaiso balsų tų, kurie kentėjo ir priešinosi kolonijiniam smurtui.
Ši paroda žymi mūsų komandos kelionės į šį trūkumą pradžią. Paroda paskatins peržiūrėti mūsų ekspozicijas visoje likusioje muziejaus dalyje.
Kurdami šią parodą dirbome su istorikų, tyrėjų, aktyvistų, bendruomenių lyderių ir kitų ekspertų grupe, taip pat su žmonėmis, kurie dalijosi savo asmenine kolonializmo patirtimi ir reagavimo į ją būdais.
Iš viso aštuonios asmeninės istorijos pateikiamos su garso ir vaizdo įrašais bei susijusiais objektais. Jie įkūnija skirtingas kolonijinės istorijos perspektyvas, jos sudėtingumą ir atsirandančius skirtumus.
Kuriant laikinąją parodą svarbiausia yra akademinio nepriklausomumo ir įsitraukimo į patirtį principai. Šiuo tikslu Europos istorijos namai sukūrė dviejų lygmenų patariamąją ir peržiūros sistemą, kurią sudaro speciali Europos istorijos namų akademinio komiteto darbo grupė, vadinama patariamąja grupe, ir ypatingos svarbos draugų grupė, kurią sudaro aštuoni išskirtiniai mokslininkai ir aktyvistai iš visos Europos.
Viešųjų programų ciklas (angl. Public Programme Circle, PPC) yra bendradarbiavimu grindžiamas patariamasis ir sprendimus priimantis organas, įsteigtas siekiant kartu rengti šios parodos Europos istorijos namuose viešąją programą.
Šioje parodoje naudojami vaizdai ir objektai iš išorinių archyvų ir kolekcijų. Nors dėjome visas pastangas siekdami užtikrinti, kad visos teisės į atvaizdą būtų tinkamai įskaitytos, jei prireiktų kreditų pakeitimų, kreipkitės į Europos istorijos namus.
