Europos atstatymas
1945-aisiais Europa skendėjo griuvėsiuose, o jos žmonėms trūko maisto, degalų ir būsto. Desperatiškai reikėjo išgyvenimo strategijų. Kaip ir per karą buvo dalijami daviniai bent pagrindinėms reikmėms patenkinti. Pabėgėlių, tremtinių ir perkeltųjų asmenų buvo milijonai ir visi jie ieškojo prieglobsčio. Europa labai priklausė nuo išorinio pasaulio pagalbos.
Virtuali ekskursija
Pasikeitus sienoms, jėga buvo iškeldinamos ištisos gyventojų grupės. Vakarų sąjungininkai pritarė tam, kad į vakarus būtų perkeltos Lenkijos sienos, o Baltijos šalys – atiduotos Sovietų Sąjungos kontrolei. Taip pat pasikeitė Italijos, Bulgarijos, Rumunijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos sienų išsidėstymas. Vokietija ir Austrija buvo padalytos į okupacines zonas.
Sąjungininkių lyderiai, palinkę virš Europos dėlionės
Londonas, Jungtinė Karalystė, 1945
Karikatūra
Reprodukcija
Punch, Londonas, Jungtinė Karalystė
Kadangi nepaprastai trūko vyrų, atstatymo darbai daugiausia gulė ant moterų, jaunimo ir karo belaisvių pečių.
Moterys, valančios griuvėsius
Talinas, Estija, 1945
Nuotrauka
Rahvusarhiiv, Talinas, Estija
Eilės prie duonos buvo įprastas reiškinys ir išradingiausieji naudojo viską, ką rasdavo, kad susišildytų, apsirengtų ir apsirūpintų kitais būtinais dalykais.
Kortelė maisto produktams
Vengrija, XX a. 5 deš.
Kopija
Magyar Nemzeti Múzeum, Budapeštas, Vengrija
Šaltasis karas
Po Japonijos atominio bombardavimo 1945 m. JAV tapo naująja supervalstybe. Sovietų Sąjunga tokį pat statusą įgis 1949 m. sukūrusi savo atominę bombą. 1945–1949 m. tarp buvusių sąjungininkių vėrėsi praraja: jų nuomonės skyrėsi visais tarptautiniais klausimais. Vienoje pusėje buvo JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija, o kitoje – Sovietų Sąjunga.
Virtuali ekskursija
Vėl ėmus ryškėti akivaizdiems ideologiniams Vakarų liberaliosios demokratijos ir Rytuose įsigalėjusio komunizmo skirtumams, ėmė didėti naujo pasaulinio karo grėsmė.
Pirmoji Sovietų Sąjungos atominė bomba
Maskva, Sovietų Sąjunga, XX a. antroji pusė
Nuotrauka
Политехнический музей / Politechnikos muziejus, Maskva, Rusija
Pagal Maršalo planą numatytos lėšos buvo pasiūlytos daugumai Vakarų ir Rytų Europos valstybių, tačiau Sovietų Sąjunga liepė savo kontroliuotų valstybių vyriausybėms šį pasiūlymą atmesti – taip padalyto žemyno šalys dar labiau atitolo. Planą įgyvendinus, visų pagalbą gavusių valstybių ekonominė padėtis tapo geresnė nei prieš karą.
J. Stalinas mėgina blokuoti Maršalo planą
The New York Times, JAV, 1947
Edwin Marcus
Karikatūra
Reprodukcija
The New York Times, JAV
Ir Vakarų, ir Rytų blokas ryžtingai siekė parodyti konkretaus savo visuomenės modelio viršenybę. Rytai laikėsi idėjos, kad komunizmo ideologija turi išstumti kapitalizmą, ir kliovėsi planine valstybės ekonomika ir vienpartiniu valdymu. Šios ekonominės ir politinės ypatybės buvo laikomos tik tarpiniu žingsniu siekiant beklasės, jokiai valstybei nepavaldžios visuomenės.
„CCCP USA“
Paryžius, Prancūzija, 1968
Roman Cieslewicz
Plakatas
Reprodukcija
Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija
Virtuali ekskursija
Tipiškas šios eros produktas yra danų dizainerio Vernerio Pantono sukurta S formos plastiko kėdė. Komunistinių šalių dizaineriai ne mažiau stengėsi parodyti savo sugebėjimus dizaino srityje, tad netrukus Rytų Vokietija pagamino savo Z formos kėdę.
„S“ formos kėdė
Vakarų Vokietija, XX a. 7 deš.
Verner Panton (1926–1998)
Plastikas
Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija
Šiuo laikotarpiu Europos šalių švietimo sistemose įvyko didžiuliai pokyčiai. Klestint ekonomikai ir gerovės valstybei, valstybės finansavimas didėjo visais lygmenimis, taigi mokytis galėjo daugiau vaikų ir jaunuolių, o švietimas nebebuvo skirtas tik privilegijuotai mažumai.
Klasės nuotrauka
Bulgarija, XX a. 7 deš.
Privati kolekcija
Pagal šiuolaikinės architektūros principus buvo statomi miestai-palydovai ir stambūs gyvenamieji rajonai. Greta transporto mazgų ir socialinių paslaugų centrų driekėsi kilometrai vienodų pilkų cemento masyvų. Tik vėliau bus pripažintas neigiamas šio ekstremalaus funkcionalumo ir atšiaurios estetinės standartizacijos poveikis žmonių gyvenimui ir visuomenės struktūrai.
Trijų kambarių buto modelis „WBS 70“
Rytų Vokietija, XX a. 8 deš.
Kopija
Deutsches Historisches Museum, Berlynas, Vokietija
Ši G. Eastmano vaikų stomatologijos klinikoje naudota kėdė primena, kad sveikatos priežiūra prieškario Europoje labiausiai priklausė nuo tokių privačių rėmėjų, kaip amerikiečių verslininkas George'as Eastmanas, dosnumo. 4-ajame dešimtmetyje jis Europoje įkūrė ir rėmė ne vieną stomatologijos kliniką. Po karo jos tapo visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis įstaigomis.
G. Eastmano stomatologijos klinikoje naudota stomatologo kėdė
Stokholmas, Švedija, XX a. 6 deš.
Eastmaninstitutet, Stokholmas, Švedija
Galimybė įsigyti nuosavą automobilį, kuris anksčiau buvo turtingųjų privilegija, tapo prieinama vis didesniam žmonių ratui ir buvo Europos klestėjimo ženklas. Visgi Rytų bloko šalyse, kur gamyba niekada neatitiko paklausos, automobilis buvo prabangos prekė. Norint jį įsigyti, eilės pagal sąrašą kartais tekdavo laukti ilgus metus. Garsių modelių gamintojai, pavyzdžiui, italų FIAT, parduodavo licencijas kitose žemyno valstybėse.
„Zastava 750“, pagaminta pagal FIAT licenciją
Jugoslavija, 1978
Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija
Svarbiausi Europos integracijos etapai I
Po II pasaulinio karo Sovietų Sąjungai į savo rankas perėmus Rytų Europos kontrolę ir atšalus jos santykiams su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, pasaulyje atsirado dvi naujos sąvokos – geležinė uždanga ir šaltasis karas. Amerikiečių parama sudarė sąlygas artimiau bendradarbiauti Vakarų Europoje.
Virtuali ekskursija
Vakarų Europoje, kuri jautėsi vis labiau įsprausta tarp dviejų supervalstybių, augo žmonių viltis, kad Europa susivienys. Pamažu žemyno, kaip trečiosios galios idėja, atvėrė kelią į intensyvesnį bendradarbiavimą.
Europa per Šaltąjį karą
Prancūzija, apie 1948
Plakatas
Reprodukcija
Centre international de recherche sur l’imagerie politique, Paryžius, Prancūzija
Norint sukurti „Jungtines Europos Valstijas“, reikia konkrečių dalykų, pavyzdžiui, paso ir bendros valiutos. Jau 5-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nepriklausoma asociacija, pasivadinusi Europos judėjimu, agitavo už tai dalydama įsivaizduojamas tapatybės korteles ir įsivaizduojamus banknotus.
Įsivaizduotas būsimasis Europos banknotas
Nyderlandai, 1949
Reprodukcija
International Institute for Social History, Amsterdamas, Nyderlandai
Atkreipkite dėmesį į tai, kaip šiame 1953 m. geležies liejinyje parašytas žodis EUROP. Jame trūksta paskutinės raidės „E“, kaip kad būtų rašoma prancūziškai, ir raidės „A“, kaip būtų rašoma vokiečių, olandų ir italų kalbomis. Tai ryškus Europos anglių ir plieno bendrijai būdingo kompromiso pavyzdys.
Liejinys, simbolizuojantis Šumano planą
Liuksemburgas, 1953
Geležis
Kopija
Fondation Jean Monnet pour l’Europe, Lozana, Šveicarija
Šoa atminimas
Tyla, nepripažinimas, neigimas – taip pokario laikotarpiu buvo žiūrima į holokaustą, kuris hebrajiškai vadinamas Šoa.
Tautos, žūtbūt mėgindamos susigrąžinti savigarbą, nustūmė į šalį gėdos jausmą ir bendrininkavimo faktą ir pasinėrė į savo kančios ir išmėginimų prisiminimus. Nauja šaltojo karo tikrovė padėjo ignoruoti praeities nesėkmes.
Tačiau šiandien šio beprecedenčio nusikaltimo žmonijai pripažinimas yra diskusijų apie Europos atmintį pagrindas.
2001 m. sutuoktiniai menininkai Ritula Fränkel ir Nicholasas Morrisas sukūrė meno kūrinį „Josefo paltas“. Paltas priklausė Šoa išgyvenusiam Ritulos tėvui Josefui Fränkeliui.
„Josepho paltas“ Darmštatas
2001 Ritula Fränkel, Nicholas Morris
Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija