Už plakato: „Jaunimo diena“

Pateikė Eda Čufer

Tai ką gi pasakoja šis abejotino grožio plakatas, kurį 1987-aisiais sukūrė dizaino grupė Novi Kolektivizem?

Tiesą sakant, jis taip ir neatsidūrė ant sienų, specialiai jam numatytų buvusios socialistinės Jugoslavijos federacijos gatvėse. Ji buvo skirta kasmetinių valstybinių švenčių, vadinamų Danu Mladosti, „ Jaunimo diena“, skirta Jugoslavijos lyderio Josipo Brozo Tito gimtadieniui šventei, populiarinimui ir švęsimui. Pasiūlymo forma jis apkeliavo federalines komisijas, buvo pripažintas geriausiu ir patvirtintas pagaminti.

Tačiau po to, kai atrankos rezultatai pateko į Jugoslavijos žiniasklaidą, nakties metu kilo skandalas po civilio, prisiminto kaip inžinierius Grujic, laikraščio straipsnyje, kad oficialiai atrinktas ir federalinės valdžios institucijų patvirtintas plakatas iš tikrųjų buvo nacių propagandinės tapybos „ Trečiasis Reichas “, kurią 1937 m. nudažė Richard Klein, pasisavinimas. Nukopijuotoji dalis apima ne itin išvaizdų nuogalių, o paveikslo originale pavaizduoti nacių simboliai buvo pakeisti socialistinės Jugoslavijos simboliais. taip vokiečių erelis virto taiką simbolizuojančiu balandžiu, nacių vėliava su svastika – Jugoslavijos vėliava su žvaigžde, o nacių emblema – Jaunimo dienos emblema. Grujićiui atskleidus tiesą, kilo didžiulė visuomeninė ir politinė suirutė, dėl kurios ši nusistovėjusi ir šiaip jau graži valstybinė šventė buvo atšaukta ir kuri tapo socialistinės Jugoslavijos pabaigos pradžia: 1991 m. šalis oficialiai subyrėjo.

Norint suvokti šio 35 metų senumo įvykio prasmę ir svarbą, į šią istoriją reikėtų pažvelgti iš istorinės perspektyvos. Ericas Hobsbawmas yra sakęs, kad XX amžius yra trumpas amžius, įsispraudęs tarp 1917-ųjų ir 1989-ųjų. Akivaizdu, kad pagrindine šį amžių formavusia jėga jis laiko tikrąjį socializmą ir komunizmą. Tai „ilgojo XIX amžiaus“, kuris tęsėsi nuo 1789 m. iki 1914 m. ir buvo formuojamas pramonės revoliucijos, kapitalizmo bei imperializmo, priešingybė.

Jugoslavija – nauja šalis, Europos žemėlapyje atsiradusi 1918 m., – buvo šių reikšmingų istorinių permainų pasekmė. Šio plakato istorijoje išskirčiau keturis svarbiausius veikėjus. Tai yra: Socializmas ir komunizmas, fašizmas ir nacizmas, Josipas Brozas Tito ir meno kolektyvas, vadinamas NSK.

Manau, kad visi skaitytojai šiek tiek žino apie pirmiau minėtas ideologijas. Tačiau kas per vienas buvo Josipas Brozas Tito? Šis asmuo kaip lyderis ir vadas iškilo per dvigubą karą dėl buvusios Jugoslavijos teritorijų: per 1940–1945 m. kovas prieš šalį okupavusius fašistus ir nacius bei per pilietinį karą prieš vadinamosios pirmosios Jugoslavijos rojalistų kapitalistinį režimą. Po pergalės ir socialistų įsigalėjimo jis tapo vadinamosios antrosios Jugoslavijos prezidentu ir juo liko iki pat savo mirties 1980 m.

Tapęs prezidentu, jis jau 1948 m. pareiškė, kad Jugoslavija nekeliaklupsčiaus prieš J. Staliną ir Sovietų Sąjungą. Taip šalis – jo inicijuoto Neprisijungusiųjų judėjimo pagrindu – atsidūrė labai specifinėje kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų. Tito nutraukus ryšius su J. Stalinu, kaip oficialaus stiliaus buvo atsisakyta ir socialinio realizmo. Vietoj jo oficialiu unikalaus Jugoslavijos socializmo ir komunizmo kultūros stiliumi tapo modernizmas.

Dabar pristatysiu paskutinį žaidėją, meno kolektyvą NSK. Novi Kolektivizem, šio plakato autorius, yra viena iš didesnės meno kolekcijos, vadinamos NSK (Neue Slowenische Kunst), kurią 1984 m. Liublianoje (Slovėnija) įsteigė trys grupės: muzikos meno grupė Laibach (įkurta 1980 m.) ir vizualinio meno grupė Irwin bei teatro grupė Scipio Nasice Sisters (abi įkurtos 1983 m.).

Kaip trijų atskirų grupių sujungimą į didesnę kolektyvinę grupę, nariai įsteigė ketvirtąją grupę – projektavimo departamentą Novi Kolektivizem. 1984 m. aš buvau viena iš teatro grupę įkūrusių narių, taigi tapau ir viena iš NSK įkūrėjų. Dauguma NSK narių, kaip ir aš pati, buvo gimę 1961 m. Mes atstovavome kartai, kuri tiesiogiai nepatyrė Antrojo pasaulinio karo, fašistų ir nacių okupacijos ir šališkos komunistinės kovos. Praeities suvokimas mums buvo diegiamas pasitelkiant didingą didvyriškos komunistinių kovų naratyvą, indoktrinaciją ir propagandą. Mes augome su pionierių vėliava rankose. Buvome J. Tito jaunimas ir turėjome kurti šviesią ateitį šaliai, kuri mums atiteko didingos istorinės kovos ir nesuskaičiuojamų aukų kaina. 1980-aisiais, kai šaliai buvo 42-eji, o mes buvome maždaug dvidešimtmečiai, dauguma mūsų iš provincijos atvyko į studijuoti į miestą.

Taigi klausimas, į kurį tebereikia atsakyti, yra šis: kaip gali būti, kad Novi Kolektivizem laimėjo bendro 1987-ųjų Jaunimo dienos renginių dizaino konkursą? Plakatas ne tik kad negražus – jis keistas ir anachronistinis net ir pagal anų dienų supratimą. Turėtume sau priminti, kad įprasta dizaino bei vizualinių ir tekstinių kodų „gramatika“ praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio Jugoslavijoje buvo modernistinė, pereinanti į postmodernistinę, o NSK buvo šios pereigos prie postmodernizmo pranašas. 1987 m. NSK praktika jau buvo „legitimizuota“ kritikų ir teoretikų, o veiksmingiausiai tai buvo daroma teoretikų grupės, vadintos „Liublianos lakanistais“, rašto darbais: pastarieji siūlė NSK reiškinį aiškinti psichoanalitiškai. Nuolat sluoksniuojant skirtingus, dažnai vienas kitam prieštaravusius ir nesuderinamus vizualinius kodus, NSK atstovams pavyko aktyvuoti snaudžiančią kolektyvinę pasąmonę, o tai skatino ir greitino savarankiškai egzistavusių visuomenės permainų jėgų veikimą apskritai.

Kai eilė organizuoti eilinius federalinius Jaunimo dienos renginius priėjo Slovėnijos jaunimo organizacijai (tokia socialistinė organizacija ir jaunųjų komunistų „inkubatorius“ buvo privalomas kiekvienoje Jugoslavijos respublikoje), jaunųjų Slovėnijos komunistų vadovybė, pakviesdama renginio dizainą kurti NK ir NSK, žinojo, ką daro. Kaip viena iš jaunimo organizacijų, glaudžiai bendradarbiavusių su Slovėnijos Komunističnos partija šalyje, kuri griežčiausiai reikalavo federalinių politinių, socialinių ir kultūrinių reformų, Jaunimo organizacija prisidėjo prie NSK avangardinio radikalizmo, meninio imuniteto ir gebėjimo supainioti visuotinai pripažintus kolektyvinius naratyvus. Jų taikinys buvo senieji komunistai, kurie tebelaikė valdžią savo rankose ir įtariai žiūrėjo į bet kokius mėginimus imtis reformų šalies viduje. Jie neapleido savo mitų apie didvyrišką praeitį, todėl – kad ir kaip ironiška bebūtų – tiems, kurie posėdžiavo komisijoje ir patvirtino plakatą, visai patiko jo estetika, priminusia „senas geras dienas“.

Plakato kreditas: Dan Mladosti, atstovaujamo Novi Kolektivizem (NK) 1987 m.