JAV politika, Joe Bidenas ir Europos istorija

Kaip gilūs transatlantiniai santykiai, apie kuriuos 2010 m. kreipdamasis į EP kalbėjo būsimasis Prezidentas, tyrinėjami nuolatinėje Europos istorijos namų parodoje?

Kai 2010 m. jis pasakė savo istorinę kalbą Europos Parlamente, pirmininko pavaduotojas Joseph R. Biden savo pastabas atidarė iš Airijos poeto ir Nobelio premijos laureato W. B. Yeats iš savo poemo Velykų 1916 m. Eilėraščio eilutės „viskas (yra) pasikeitę, pasikeitę nebepažįstamai, siaubingas grožis gimsta“ buvo parašytos po tais metais Dubline įvykusio nepriklausomybės sukilimo. Jomis perteikiama tai, kaip išskirtinis epochos istorinis įvykis, regis, per akimirką gali negrįžtamai pakeisti politinį kraštovaizdį.

2010-aisiais, kai Joe Bidenas skaitė savo kreipimąsi į Parlamentą – pasauliui tebejaučiant didžiojo nuosmukio padarinius ir nepraėjus nė dešimtmečiui po Rugsėjo 11-osios išpuolių – jo akimis, JAV ir Europos santykiai buvo pasiekę būtent tokį lūžio tašką. Todėl įdomu tai, kad savo kalboje viceprezidentas minėjo daugybę istorinių ir istorinį atgarsį turėjusių pavyzdžių, pažymėdamas, kaip tokiais pereinamaisiais, neramiais momentais Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykius formavo bendras paveldas ir bendra vertybių sistema. Baigdamas savo kreipimosi kalbą, J. Bidenas keletą kartų pabrėžė, kad Europai svarbios tarptautinėje arenoje aktyvios Jungtinės Valstijos, tačiau Jungtinėms Valstijos ne mažiau svarbi stipri ir vieninga Europa – publika šį pareiškimą priėmė ypač šiltai.

Europos istorijos namuose į daugybę šių išskirtinių JAV ir Europos istorinių sąveikų gilinamasi pasitelkiant objektus, vaizdinę ir multimedijos medžiagą. Vienas ankstyviausių nuolatinėje parodoje pateikiamų pavyzdžių yra poveikis, kurį Europos revoliucijoms – o pirmiausia 1789 m. Prancūzijos revoliucijai – padarė 1776 m. Amerikos revoliucija, pati paskatinta Europos Šviečiamojo amžiaus rašytojų ir mąstytojų. Taip pat pasakojame apie masinę XIX a. europiečių migraciją į Šiaurės Ameriką, kurios poveikis abipus Atlanto buvo ilgalaikis: šį paveldą savo 2010 m. kalboje paminėjo ir J. Bidenas. Kalbant apie XX a., parodoje analizuojamas nepaprastai svarbus poveikis, kurį karo draskytai Europai padarė Amerikos intervencija. Pasakojama apie JAV įstojimą I pasaulinį karą 1917-aisiais ir apie šios šalies indėlį kuriant pokonfliktinę tarptautinę tvarką Paryžiaus sutartimis. Parodoje apžvelgiamas ir karo eigą nulėmęs JAV įsitraukimas į II pasaulinį karą bei pastarųjų vaidmuo Europos atstatymo bei vėlesniame Europos integracijos procesuose.

Tačiau, kaip parodo 2020 m. įvykiai, ypač JAV, mūsų praeities supratimas keičiasi žaibiškai: stojama akistaton su problemiškais mūsų bendros istorijos epizodais, apie kuriuos iki tol buvo vengiama kalbėti. Istorija neturi pabaigos. Tarkime, XVII-XIX a. vykdyta transatlantinė prekyba vergais yra trauminės, gėdingos Europos, Afrikos ir būsimųjų Jungtinių Amerikos Valstijų sąveikos pavyzdys. Ir vis dėlto muziejai bei istorikai turi apie jį kalbėti.

Apie fundamentalų vaidmenį, kurį Europos istorijoje atliko vergovė, ir jos svarbą šiandien pasakojama įžanginėje Europos istorijos namų nuolatinės parodos dalyje, kurioje apibrėžiami Europos paveldo principai. Taigi visais – gerais ir blogais – aspektais dinamiški Jungtinių Amerikos Valstijų ir Europos santykiai yra esminė Europos istorijos dalis. Nėra abejonių, kad, jiems keičiantis ir plėtojantis ateityje, jie liks ir esmine Europos istorijos namų naratyvo dalimi.

Išrinktasis Prezidentas Joe Bidenas Europos Parlamente lankėsi 2015 m. vasarį, kai dar ėjo JAV viceprezidento pareigas. Ar aukšto rango politikų apsilankymai Europos Sąjungos institucijose – įprasta praktika? Koks jų lankymosi tikslas ir kokiems svarbiausiems bendradarbiavimo klausimams tenka pagrindinis dėmesys?

Dėl akivaizdžių priežasčių JAV ir Europa palaikė santykius dar iki II pasaulinio karo, tačiau, pasibaigus šiam pasaulinio masto konfliktui, transatlantiniai santykiai buvo gilinami veiklos diplomatijos, kultūros, ekonomikos, karinio ir socialinio bendradarbiavimo, teisėkūros bei daugelyje kitų sričių pagrindu. Susikūrus Europos Bendrijoms ir pamažu išaugus ES vaidmens svarbai šiose srityse JAV ir pasaulio politikos požiūriais, pagrindinio vaidmens palaikant dialogą su JAV ėmėsi ES institucijos.

Nuo 1995 m. surengti 29 ES ir JAV aukščiausiojo lygio susitikimai, kurių metu abi šalys rengė debatus įvairiais klausimais (tarifų, teisės aktų dėl privatumo, vizų režimo abipusiškumo, tarptautinių sutarčių, pavyzdžiui, susitarimo su Iranu dėl branduolinės programos, ir t. t.), juos aptarė bei dėl jų susitarė. Būtent šių glaudžių santykių pagrindu aukšto rango JAV politikų vizitai tapo labai įprasti: 2015 m. lankėsi viceprezidentas J. Bidenas, 2017 m. – viceprezidentas M. Pence’as. Tačiau atvyksta ir daug kitų: sulaukiama valstybės sekretorių, JAV Senato ir Kongreso delegacijų.

Rengiant Europos istorijos namų viešų paskaitų ciklą, muziejuje neseniai lankėsi profesorius Timothy Snyderis, kurio kalba vadinosi „Ko praeities katastrofos išmoko apie ateities galimybes“. Ką ryšiai ir bendradarbiavimas su šiuolaikiniais amerikiečių istorikais bei jų darbas pasako apie bendrą JAV ir Europos istoriją? Kokias naujas perspektyvas tai atveria?

Profesoriaus Snyderio požiūris yra įdomus ta prasme, kad savo internetinėje paskaitoje Europos istorijos namuose ir kitomis progomis, pavyzdžiui, 2019 m. Europos dieną pasakytoje kalboje Vienoje, jis apibūdina Amerikos istoriko, nagrinėjančio Europos istoriją, vaidmenį, kaip panašų į „išorės“ vaidmenį. Todėl jo ir kitų Amerikos akademikų požiūris į diskusijas yra objektyviai ir konstruktyviai kritikuoti Europos požiūrį į praeities supratimą ir prisimenimą. Snyderio žinia Europai aiški: ji vienu metu ir entuziastinga, ir perspėjanti. „Jūs – daugiau nei jūsų mitai“ – 2019 m. kalbėjo istorikas.

Nors atvirumo, demokratijos ir aktyvumo tarptautinėje arenoje vertybės, kaip būdai suderinti skirtumus, yra priežastys, dėl kurių pasaulis laiko Europą vilties bastionu, T. Snyderio nuomone, ši viltis gali materializuotis tik jei pirmenybė bus teikiama objektyviai bendrai istorijai, o ne dažnai supriešinantiems istoriniams mitams. Šiai nuomonei antrina ir T. Snyderio kolega iš Jeilio koledžo prof. Jay’us Winteris, kuris taip pat skaitė kalbą Europos istorijos namuose, kai juose lankėsi prieš pat COVID pandemiją, 2019 m. lapkritį. Unikalus šių dviejų ir daugelio kitų amerikiečių istorikų požiūris į Europos praeitį giliai paveikė Europos istorijos namų darbą tiek muziejaus kūrimo etapu, tiek jam pradėjus veikti. Kadangi abi minėtosios paskaitos buvo perskaitytos baigiantis dabartinio Amerikos prezidento kadencijai, bus įdomu stebėti, kaip būsimus politikos pokyčius JAV ir Europos istorikai vertins ateinančiais metais. Vienu iš nedaugelio COVID krizės laimėjimų tapo perėjimas prie internetinių renginių, leidžiančių pritraukti ne tik platesniam spektrui atstovaujančius tarptautinius pranešėjus, bet ir tarptautinę auditoriją iš JAV bei kitų šalių.

Kaip Europos istorijos namai bendradarbiauja su JAV muziejais, kad padėtų atskleisti istorinius JAV ir Europos ryšio taškus?

Tam tikra labai specifine prasme, jei ne transatlantiniai ryšiai, Europos istorijos namų apskritai nebūtų. Pastatas, kuriame šiuo metu įsikūręs muziejus, mūsų namas iš pradžių buvo valstybinių dantų klinikų visoje Europoje tinklo, kurį įsteigė Amerikos filantropas ir fotografijos pradininkas George’as Eastmanas, dalis. Dalį mūsų ankstyvojo darbo, susijusio su pastato istorijos tyrinėjimais, sudarė svarstymai, kaip šią medžiagą įtraukti į mūsų nuolatinę parodą. Šiuo tikslu užmezgėme ryšį su šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje veikiančiu George’o Eastmano muziejumi.

Dar viena nepaprastai suinteresuota šalis kuriant Europos istorijos namus buvo Vašingtone (Kolumbijos apyg.) veikiantis JAV memorialinis Holokausto muziejus. Mums nepaprastai pravertė apsilankymai ir konsultacijos su muziejaus vyresnybe, be to, nuo pat mūsų muziejaus atidarymo 2014 m. nuolatinėje parodoje galima pamatyti nemažai šio muziejaus kolekcijos nuotraukų ir eksponatų. Mūsų kolegoms Parlamentariume taip pat teko garbė surengti laikinąją šio muziejaus eksponatų parodą Apgaulės valstybė: Nacių Propagandos galia, kuri veikė 2018 m. pradžioje.

Tačiau išsipildė ne visi bendradarbiavimo lūkesčiai. Pavyzdžiui, rengdami savo nuolatinę parodą labai norėjome bendradarbiauti su Niujorko uosto Eliso saloje veikiančiu Nacionaliniu emigracijos muziejumi, tačiau jų sandėliai labai nukentėjo per potvynius, kuriuos 2012 m. sukėlė audra Sandy. Kadangi jie tapo neprieinami, neliko galimybės skolinti eksponatų užsienio muziejams. Šį muziejų neabejotinai prisiminsime rengdami būsimus projektus, kadangi, kalbant apie Europos ir Šiaurės Amerikos sąlyčio taškus, tai lieu de memoirpar excellence.

Amerikos įtaką Europai tyrinėjome ir savo laikinosiose parodose. Pavyzdžiui, 2019–2020 m. veikusioje byloje „Restless Youth“, „Growing Up in Europe 1945 to Now “ parodėme, kokia svarbi Amerikos kultūra, ypač jaunimo kultūra, jaunų europiečių gyvenime po Antrojo pasaulinio karo ir kaip ji tapo pavyzdinės kultūros, simbolizuojančios asmeninės laisvės idealus, kurie peržengia žemyno politinę atskirtį, simbolizavimu. Iš tiesų pačios parodos pavadinimas – belaisvis jaunimas – buvo paimtas iš C.I.A Prezidento Lyndono Johnsono parengto pranešimo apie 1968 m. pasaulyje vykusių tarptautinių jaunimo protestų bangą.

Tuo tarpu nuolatinėje parodoje yra keletas JAV prezidentų, visų pirma dėl jų vaidmens formuojant naują tarptautinę tvarką po reikšmingų istorinių neramumų ir konfliktų; prezidentus Woodrow Wilsoną po I pasaulinio karo, Frankliną Delano Rooseveltą po II pasaulinio karo ir George’ą H. W. Bushą po Berlyno sienos griūties bei komunizmo žlugimo. Garsiuosiuose 1959 m. virtuvės debatuose matome tuometinio viceprezidento Richardo Nixono ir SSRS lyderio Nikitos Chrusčiovo akistatą Maskvoje: stebint tarptautinei televizijos žiūrovų auditorijai, R. Nixonas gina amerikietiškojo kapitalizmo vertybes.

Atsižvelgiant į pasaulinių uždavinių mastą 2020 m. pabaigoje, įskaitant klimato kaitą, didėjantį politinį susiskaidymą ir kraštutinius reiškinius, taip pat į pasaulinės pandemijos poveikį, vėl atrodo, kad Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykiai yra kryžkelėje, pvz., 2010 m. Joe Bidenas jį matė. Todėl kažin, ar kyla abejonių, kad po 20 metų muziejai savo nuolatinėse ir laikinosiose parodose tyrinės ir aiškins dabartinių ir būsimųjų JAV prezidentų veiksmus bei sprendimus. Mums visiems belieka tikėtis, kad istorija šiems veiksmams bus maloninga.