Aplinkos

„Marc“ taiko judėjimą be atliekų ir „5 Rs“ taiko atliekų mažinimo, pakartotinio naudojimo, perdirbimo ir puvinio (kompostavimo) praktiką. 2016 m. jis sėkmingai užbaigė „žiaurų iššūkį“: sumažinti atliekų susidarymą per visus metus, kad jų kiekis neviršytų 1,5 litro. Kiti, kurie eksperimentavo su gyvenimu be atliekų, kritikavo tai, kaip ši „jar tyranny“ sukėlė kaltės jausmą, daugiausia dėmesio skirdami pavieniams asmenims, o ne sisteminiams pokyčiams. Tačiau Marc tai laikė „ginču“.

Kas yra šiame instrukcijoje ir ką, atrodo, jis sako apie jį užmezgusį asmenį? Pasak Marc, „vienas turi manyti, kad [jis priklausė] asmeniui, kuris patinka partijai, nes stiklainiame yra keletas vyno butelių dangtelių ir festivalių apyrankių. (Kai kurie asmenys), kurie taip pat turi akių problemų, nes yra kontaktinio lęšio, ir kas yra liūtys, nes įsilaužė į išmanųjį telefoną!)

Per pastaruosius 25 metus visame pasaulyje didėjo srautai, reikalaujantys drastiškai sumažinti individualių ir pramoninių atliekų kiekį, ir teigiama, kad „geriausios atliekos yra neegzistuojančios atliekos“. Kai kurie asmenys bando sumažinti savo namų ūkyje pagaminamų šiukšlių kiekį iki minimumo. Kai kurie, prisitaikę prie šios priežasties, tapo labai įtakingi savo šalyse ir užsienyje, pavyzdžiui, Béa Johnson Jungtinėse Amerikos Valstijose, Sylvie Droulans Belgijoje ir Jérémie Pichon Prancūzijoje.

Šio jaro savininkas Marc taip pat naudojo savo „vienerių metų atliekų vertę stiklainiuose“ kaip pedagoginę priemonę, sudarydamas palankesnes sąlygas seminarams „Zero Waste Belgium“ – nevyriausybinės organizacijos, kurioje jis dirbo 2018–2022 m., vardu.

Šis objektas kyla iš vietos dalyvaujamojo proceso, vykdomo rengiant „Throwaway“ renginį, kuriame rengiant parodos turinį dalyvavo vietos atliekų ekspertai. Šios ekspertų bendruomenės prisidėjo prie parodos dalyvaudamos parodymuose ir panaudodamos objektus (tokius kaip šis), kurie turėjo būti eksponuojami. „Nul Waste Belgium“ buvo viena iš dalyvaujančių partnerių, kuri užmezgė ryšius su Europos istorijos namais su Marcu ir kitais asmenimis.

Iššūkio metu Marcas kiek galėdamas vengė susidaryti šiukšles, be kita ko, gamindamas namuose pagamintą dantų pastą, naudodamas daugkartines talpyklas išsinešti skirtam maistui ir nepirkdamas vieno košelio! Tada visas neišvengiamas šiukšles jis įdėdavo į stiklainį. „Atliekos – tai mūsų gyvenimo pabaiga“, – sako Marcas, kuris mano, kad tuo pačiu metu jis yra „vienerių metų pėdsakas, kurio jis negalėjo išvengti, bet ir įvykių, per kuriuos jis gyveno“. Dabar jis pats sau leidžia tam tikrus dalykus, kurių jis 2016 m. nedarė – net retkarčiais jis be kaltės įsilaužė į trasas, tačiau dėl kai kurių gerų įpročių, pvz., kompostavimo, jis niekada „neišmeta“!

Medžiaga

Konteineris – Stiklas ir metalas. Turinys: Įvairių rūšių neperdirbamos medžiagos (daugiausia mažos plastiko dalys)

Matmuo

Aukštis × skersmuo: 22,5 × 10 cm; Apimtis: 1,5 l

Inventorizacijos numeris

2021.0050.154

Autorių teisės

Europos istorijos namai, Briuselis, Belgija

Būsena

Eksponuojama laikinojoje parodoje „Throwaway“. Šiuolaikinės krizės istorija

Vaizdo kreditas

„Regular Studio“ nuotrauka, 2022 © ES, Europos Parlamentas

Vis daugiau žmonių savo galutinėje poilsio vietoje renkasi ekologiškesnę alternatyvą. Laidotuvių režisieriai dabar siūlo karstus ir urnas, pagamintus iš perdirbtų ir biologiškai skaidžių medžiagų. Šie karstai, pagaminti iš natūralios medienos, kurioje nėra papildomų teršalų, arba pagarduose ar net kartonuose, yra mažiau brangūs ir labiau žalingi.

Šiuo metu Valonijoje leidžiamas tik laidojimas, dėl kurio gali būti užterštas dirvožemis, ir kremacija, kuriai reikia daug iškastinio kuro. Tačiau visame pasaulyje kuriamos kitos alternatyvos. Tai apima žmogaus kompostavimą, kai organizmas paverčiamas humusu, kad suirtų natūralioje aplinkoje, arba vandens kremaciją, grindžiamą tuo pačiu principu, tačiau naudojant šarminį vandenį. Šie futurtiniai ir labiau aplinką tausojantys metodai jau leidžiami kai kuriose šalyse ir vieną dieną gali būti laidotuvių praktikos Europoje dalis.

2022–2023 m. Valonijos gyvenimo muziejus demonstruoja parodą apie šiukšles „Ordures – L’expo qui fait le tri“ (Rubbish – ją rūšiuojanti paroda). Šioje parodoje svarbi sąvoka „be atliekų“. Nuo 2021 m. surinkta daug objektų, susijusių su nuliniu atliekų kiekiu, siekiant užbaigti muziejaus kolekcijas.

Atliekų mažinimas yra svarbus visais mūsų gyvenimo etapais iki pat mūsų mirties. Alternatyvos, pvz., šis biologiškai skaidus karkasas, yra viena iš nulinio atliekų judėjimo dalių.

Medžiaga

Kartonas, džiutas ir medvilnė

Matmuo

52 x 50,3 x 191,5 cm

Inventorizacijos numeris

5060937

Autorių teisės

Lježo provincija – Valonijos gyvenimo muziejus

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

Lježo provincija – Valonijos gyvenimo muziejus

Šioje „Procter & Gamble“ pagamintoje sanitarinių pagalvėlių pakuotėje, pažymėtoje prekės ženklu „visada“, yra 24 atskirai suvynioti „ultra“ įklotai su sparnais. Ir išorinė pakuotė, ir atskiros pakuotės gaminamos iš plonos žalsvai dengtos plastikinės plėvelės. Pačios pagalvėlės sudarytos iš kelių sintetinės medžiagos sluoksnių ir yra baltos su ant jų atspausdintu kalkakmeniu ir blyškiai mėlynu raštu. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje prekės ženklas „visada“ pirmą kartą į rinką pateko į rinką. Netrukus po to ji įrengė antklodes su „sparnais“, skirtais tvirtai laikyti antgalį ir užtikrinti geresnę apatinių dilbių apsaugą. 1991 m. „Procter & Gamble“ paleido „ultras“ pagalvėles, kuriose keli centimetrai storos vatos arba nuotraukos buvo pakeisti sugeriamąja šerdimi ir taip buvo pagaminti labai ploni įklotai.

„Procter & Gamble“ buvo įsteigta Jungtinėse Amerikos Valstijose anglų ir airių migrantu. Šiandien ji yra tarptautinė bendrovė, parduodanti savo produktus visame pasaulyje. Jos „visada“ galima naudotis daugelyje Europos šalių, įskaitant Vokietiją, Ispaniją ir Turkiją.

Rengiantis šiai menstruacijų parodai, į rinkinį buvo įtraukti 2020 m. šiuolaikiniai sanitariniai produktai.

2017 m. 28 ES valstybėse narėse buvo naudojama daugiau kaip 49 mlrd. vienkartinių sanitarinių gaminių. Jų gamybai naudojamos tokios medžiagos kaip medienos plaušiena, medvilnė, viskozės pluoštai ir plastikas. Sunaudotus 590 000 tonų sveriančius daiktus, jie pateko į sąvartyną arba deginimo įrenginį.

Dabartinė buvimo vieta

Europos kultūros muziejus, Berlynas, Vokietija

Medžiaga

Celiuliozė, sintetinė medžiaga, marginta, surišta

Matmuo

Aukštis × plotis × gylis: 18 x 8,5 x 8,5 cm (išorinė pakuotė), aukštis × plotis × gylis: 8,5 x 12 x 0,5 cm (atskiros pakuotės), aukštis × plotis × gylis: 23 x 15 x 0,2 cm (įklotas)

Inventorizacijos numeris

N (9 D) 85/2020

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

Staatliche Museen zu Berlin, Europos kultūrų muziejus/Christian Krug Public Domain Mark 1.0

Tokie plaunami audiniai, kaip šis, tapo populiarūs Vokietijoje XX a. pradžioje. Jie buvo dėvimi pritvirtinant juos prie sanitarinės juostos. XX a. 4-ajame dešimtmetyje Vokietijos kataloguose buvo rekomenduota „visoms moterims dėl sveikatos priežasčių naudoti automatines pagalvėles“. Net ir XX a. 6-ajame dešimtmetyje jie vis dar siūlė 60 pfennigų pagalvėles.

Panašios megztos pagalvėlės buvo naudojamos kitose Europos šalyse.

1991 m. antklodės buvo įsigytos iš Leipcigo moters.

Nuo XIX a. pabaigos Vokietijoje buvo parduodamos megztos pagalvėlės. Kadangi jie galėjo būti nuplaunami ir virinami, jie gali būti vėl ir vėl naudojami, o tai reiškia, kad atliekų nebuvo, nes XX a. 9-ajame dešimtmetyje buvo vienkartinių įklotų.

Dabartinė buvimo vieta

Europos kultūros muziejus, Berlynas, Vokietija

Medžiaga

Medvilnė, skalbiniai, mezgti mašininiu būdu, mašininiu būdu žydinti medvilnė

Matmuo

34 cm x 10 cm x 0,5 cm

Inventorizacijos numeris

I (23 G) 542/1991

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

Staatliche Museen zu Berlin, Europos kultūrų muziejus/Christian Krug Public Domain Mark 1.0

XX a. šeštajame dešimtmetyje padaugėjus vienkartinių menstruacijų, atsirado ne tik nauja atliekų forma, bet ir nauja taršos problema. Padėklai ar tamponai pernelyg dažnai būdavo šalinami tualetuose ir sukėlė aplinkos taršos problemą, kuri iki šiol beveik nebuvo žinoma. Tai paskatino šiukšlių skardines patalpinti į „plaučių tualetus“. Tokios įmonės kaip „Canon Hygiene“ (dabar Citronhygiene), PHS arba „Rentokil Initial“ rinkoje paleistos šiukšlių skardinės, kurių dizainas buvo specialiai pritaikytas viešiesiems „plaučių tualetams“: Viena vertus, jie turėjo tilpti siauruose kubiluose, kurie vis dar yra šalia tualeto. Kita vertus, dangtelio užtvaras turėjo nuslėpti indelio turinį iš regėjimo ir liestis. Modelį, kurį MEK papildė savo kolekcija, nuo 1995 m. gamino Vokietijoje įsteigta bendrovė CWS. Dabar jis labai paplitęs viešose Vokietijos vietose, mokyklose, universitetuose ar oro uostuose.

CWS teikia higienos atliekų šiukšlių skardines visoje Europoje. Šiukšlių skardines iš atliekų išnuomoja klientai. CWS paslauga apima reguliarų dėžių valymą ir dezinfekavimą. Šiukšliadėžėms valyti skirtus plovimo įrenginius taip pat galima rasti visoje Europoje.

Rengdamiesi menstruacijos parodai, Europos kultūrų muziejaus (MEK) kuratoriai supažindino su Camilla Rųstvik moksliniais tyrimais. Ji tiria sanitarinių šiukšlių skardinių – kasdienių daiktų, kurie yra plačiai naudojami ir labai žinomi menstruatoriams kasdieniame gyvenime – istoriją. MEK, kaip kasdienės kultūros muziejus, ypač domisi tokiais tariamai banaliniais objektais, kurių istorija mažai žinoma arba kurių naudojimas retai abejojamas. Todėl kuratoriai paprašė įvairių sanitarinių šiukšlių skardinių gamintojų eksponuoti parodos ir, be kita ko, gavo šį naują egzempliorių.

Higienos šiukšlių skardinės su privatumo dangčiais iki šiol beveik išimtinai aptinkamos „plaučių tualetuose“. Jie specialiai sukurti menstruacijų atliekoms šalinti. Tai rodo, kad atliekos yra ypatingos – tai yra „moterų atliekos“. Tai taip pat laikoma potencialiai toksiška. Žinoma, „menotoksino“ arba toksinio menstruacinio kraujo teorija jau seniai paneigiama. Tačiau užsikrėtus ŽIV atsinaujino baimė užsikrėsti per kraują. Labai trūksta mokslinių tyrimų, ar naudojami menstruacijų produktai kelia kokią nors infekcinę riziką. Menstruacinių šiukšlių skardinių konstrukcija skirta tam, kad „šaudyklų atliekos“ taptų nekenksmingos: Daugelį modelių galima atidaryti neliečiant jų su rankomis. Dangčio užsparnis neleidžia matyti ar paliesti jau esančios traškučio.

Medžiaga

Plastikinės

Matmuo

52,5 × 34,5 × 20,0 cm

Inventorizacijos numeris

N (9 D) 63/2022

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

Staatliche Museen zu Berlin, Museum Europäischer Kulturen/Christian Krug Public Domain Mark 1.0

„Fleurcup“ yra plaunama ir pakartotinai naudojama menstruacijų taurė, kurioje moterims siūloma ekologiškesnė alternatyva jų moterų higienos poreikiams patenkinti.

Vis daugiau parduotuvių Europoje prisijungia prie nulinio atliekų judėjimo, siūlydamos plauti ir pakartotinai naudoti produktus, visų pirma susijusius su moterų higiena. Taip reaguojama į tai, kad Europos visuomenė vis labiau reikalauja būdų, kaip pavieniai asmenys galėtų atlikti savo vaidmenį sprendžiant aplinkos klausimus.

2022–2023 m. Valonijos gyvenimo muziejus demonstruoja parodą apie šiukšles „Ordures – L’expo qui fait le tri“ (Rubbish – ją rūšiuojanti paroda). Šioje parodoje svarbi sąvoka „be atliekų“. Nuo 2021 m. surinkta daug objektų, susijusių su nuliniu atliekų kiekiu, siekiant užbaigti muziejaus kolekcijas.

Vienkartiniai tamponai ir higieniniai paketai kelia aplinkos ir sveikatos problemų. Plaunamas menstruacijų taurė yra alternatyva, kuria mažinamas buitinių atliekų kiekis.

Medžiaga

Silikono

Matmuo

7 x 4,5 cm

Inventorizacijos numeris

5061345

Autorių teisės

Lježo provincija – Valonijos gyvenimo muziejus

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

Lježo provincija – Valonijos gyvenimo muziejus

Didelis pečių maišelis, skirtas kasdieniam naudojimui ir apsipirkimui. Jis gaminamas iš senų muziejų parodų reklamjuosčių. Jau daugelį metų Naujausios istorijos muziejus „Celje“ reklamuoja savo parodas ant didelių plakatų, pakabintų pastato priekyje. Reklamjuostės, reklamuojančios laikinas parodas, pasiekė savo paskirtį po kelių mėnesių, tačiau brezentas, iš kurio jie gaminami, tebėra geros būklės. Kiekvienas maišelis supjaustomas iš spausdinto brezento ir rankomis, todėl jis yra viena iš rūšių. Muziejų parduotuvėje parduodami iš reklaminių plakatų susiūti krepšiai.

Medžiaga, iš kurios gaminami krepšiai, buvo pagaminta užsienyje ir atspausdinta Slovėnijoje. Maišeliai suprojektuoti ir siūti Slovėnijoje. Jie parduodami muziejų parduotuvėje Naujausios istorijos muziejuje Celje. Todėl krepšius perkantys lankytojai vežs buvusias muziejų reklamos reklamjuostes į Slovėnijos, Europos ir likusio pasaulio miestus ir miestus.

Krepšiai gaminami iš senų muziejaus reklamjuosčių, naudojant brezento lakštus, ant kurių reklamuojame muziejų parodas. Vienas iš krepšelių yra muziejaus „Urbano“ kolekcijoje, kurioje yra įvairių daiktų, susijusių su gyvenimu mieste ir populiariąja kultūra. Krepšys yra muziejaus kolekcijos dalis, nes jis atspindi perdirbimo, pakartotinio naudojimo ir vietos gamybos tendencijas.

Krepšiai gaminami iš senų brezento plakatų, reklamuojančių muziejų parodas. Laikinosioms parodoms reklamuoti naudojamas brezentas savo paskirtį pasiekė po kelių mėnesių. Reklamjuostės yra didelio formato, todėl jos užima daug vietos saugykloje, tačiau būtų gėdinga juos išmesti, nes jie pagaminti iš aukštos kokybės, daugiafunkcės medžiagos. Jį lengva pjaustyti ir siūti, jis puikiai tinka kasdieniam naudojimui. Taigi, užuot šalinus brezentą, jis paverčiamas pečių maišeliais, kurie parduodami parduotuvėje Naujausios istorijos muziejuje Celje.

Medžiaga

Brezentas, juostelė ir (arba) spaudinys, pjaustymas, siuvimas

Matmuo

740x380x60 mm

Inventorizacijos numeris

745:CEL;U-683

Autorių teisės

Celje naujausios istorijos muziejus

Būsena

Laikomi sandėliuose

Vaizdo kreditas

Matic Javornik

Dažniausiai dėvimas drabužis kasdieniame gyvenime yra marškinėliai, kurie dėl savo istorijos gali pernešti žinutę, būti populiarūs marškinėliai arba gerai dėvimi, bet vertingi drabužiai. Aukštinimui reikalingi keli informuoti partneriai – kažkas su idėja, o dabar taip pat sąmoningas mados pirkėjas. 2009 m. marškinėlių dizaineris ėmėsi iššūkio sukurti marškinėlius didžiausio Estijos festivalio, t. y. dainų ir šokių festivalio, dalyviams visiškai iš tekstilės atliekų. Žinoma, tai buvo pavyzdinė ekologiniu požiūriu tvaraus dizaino veikla Baltijos šalyse ir Europoje, kurioje per trumpą laiką (vasarą) dalyvavo daugiau kaip 20000 žmonių.

Pasakojimas apie tai, kaip išvengti atliekų, taupyti švarų vandenį taikant kitą gamybos procesą ir kaip taikyti „palaikyti jį ir jį naudoti“, o ne „išmesti“ masinės gamybos tekstilės atliekų atveju.

„Ar žinome, kad vienam drabužiui pagaminti vidutiniškai reikia apie 310 gramų audinio? Kadangi visi 23000 marškinių, skirtų 2009 m. dainų ir šokių festivaliui, buvo pagaminti iš perprodukcinių atliekų, susidariusių dėl masinės gamybos, nereikėjo pagaminti maždaug 7 130 kg naujo audinio. Todėl sutaupėme 82 570 litrų (82 570 m³) vandens ir iš viso 80 040 kWh energijos ir išvengėme 41 989 kg CO išmetimo. Estai gali didžiuotis padėkoti visiems festivalio dalyviams, kurie iš tikrųjų prisidėjo prie pasaulinės pramonės pokyčių ir suteikė naudingų bazinių žinių kuriant naują Europos Komisijos tekstilės strategiją.

Vietos: dainų ir šokių festivaliai, vasaros renginiai. Reet Aus (2022 m.) yra tarptautiniu mastu žinomas Tartu universiteto liberalaus meno profesorius, Estijos meno akademijos vyresnysis mokslo darbuotojas, dalyvauja tarptautiniuose mokslinių tyrimų projektuose, padėjo parengti naują Europos Komisijos 2035 m. tekstilės strategiją ir yra Estijos meno akademijos Tvaraus dizaino ir medžiagų laboratorijos DiMa tyrėjas.

Muziejaus galerijoje „DIY“ surengtoje studentų parodoje dalyvavo vidurinių mokyklų moksleiviai, specialistai, mokslininkai ir specialistai. Kelionės laiku gidai lankytojui per Estijos nacionalinio muziejaus nuolatinę parodą „Encounters“, kuri taip pat apima inovacijų, žmonių ir aplinkos temas. Bendradarbiaujant su Estijos „Song and Dance Celebration Foundation“. Šiuolaikiniame muziejuje kaupiamos istorijos ir objektai, atspindintys pasaulines visuomenės temas – aplinkos atžvilgiu tvarias nuomones ir medžiagą.

Bendroje parodoje su moksleiviais analizavome, kaip medvilnė iš lauko virsta sąvartynu dėl gamybos, mažmeninės prekybos ir namų vartojimo bei rinkos pertekliaus ir kokios yra žiedinės ekonomikos teikiamos galimybės.

Masinės gamybos atliekos suteikia vis daugiau priežasčių diegti naujoves, apskaičiuoti faktinį medvilnės pluošto pertekliaus kiekį ir rasti būdų, kaip jį panaudoti, kol medžiaga taps netinkama naudoti. Be visuotinių klausimų, kaip aktyviai skatinti žiedinę ekonomiką, kaip piliečių lygmeniu perkelti žinias apie pageidaujamus vartojimo įpročius ir kasdienį perdirbimą (atliekų rūšiavimą).

Medžiaga

Prisiūta gamykloje

Matmuo

Tvarus ir aplinką tausojantis projektavimas/gamyba

Inventorizacijos numeris

Paskola

Autorių teisės

Estijos nacionalinis muziejus

Būsena

Tekstilės laboratorijose, kurios yra skaitmeninamos

Vaizdo kreditas

Estijos nacionalinis muziejus