Šiame straipsnyje, paskutiniame 1848–1849 m. knygos, skirtos modernumui, skyriuje, nuolatinėje Europos istorijos namų parodoje pristatomas skyrius apie XIX a. Europos revoliucijas. Jame išdėstytos pagrindinės skyriaus temos ir pagrindiniai objektai, taip pat jo dramaturginė struktūra ir nacionaliniai naratyvai, kuriais jis grindžiamas. Ypatingas dėmesys skiriamas moksliniams tyrimams, didaktiniam požiūriui ir strategijoms, naudojamoms pristatyti Europos revoliucijas, kurios, nors ir skiriasi savo kilmės taškais, tikslais ir rezultatais, taip pat turi didelių panašumų. Parodoje aptartos revoliucijos daugiausia buvo nukreiptos į kovą už nacionalinę nepriklausomybę, vieningų tautinių valstybių formavimąsi, pilietinių ir politinių teisių siekimą, liberalių konstitucinių ir teisinių sistemų kūrimą bei socialinių sąlygų gerinimą. Pagrindinė šio skirsnio sąvoka yra „politinės transformacijos“, t. y. sąvoka, kuri taikoma tiek atskiroms revoliucijoms, suprantamoms kaip tarpvalstybiniai įvykiai, tiek visam XIX amžiui, laikomam politinių pokyčių laikotarpiu, kuriame Europa įžengė į modernybę.
Akademinė nuoroda
Perikles Christodoulou, "Das revolutionäre 19. Jahrhundert im Haus der Europäischen Geschichte in Brüssel: Narrativ, Kontext, Objekte", A. Bartuschka – B. Bublies-Godau – E. Thalhofer – K. Wolff – D. Linnemann (red.), Die Modernität von 1848/49. Ambivalente Aufbrüche und neue Zugänge zur Revolution, Vormärz-Studien XLVIII (2025 m. Bielefeldas), p. 429–442.